Ir tokius implantus savo kūne turi keli lietuviai. Vieną jų mama išvadino bepročiu, bet vyras sako, kad turint čipą atsiveria neribotos galimybės, o informacija esanti lustuose ateityje ypač pasitarnaus medicinai.
Vilniečiui Andriui norint patekti į savo ofisą, nereikia nei raktų, nei kortelės. Įėjimo vartelius jis atidaro vienu rankos prisilietimu.
„Dauguma žmonių iš karto sako: tu čia turi laikrodį, kuris tai daro. Tada aš nusiimu laikrodį ir lygiai taip pat parodau, kad vis tiek durys atsidaro. Tada jiems kyla klausimas, o kas tai, sakau, tai yra čipas. Sako – parodyk jį. Na, negaliu aš jo parodyti. Jis yra viduj“, – pasakoja „Baltic Sandbox“ verslo plėtros vadovas Andrius Milinavičius.
Vyras „čipą“ turi jau 6 metus. Lustą Andriui pasiūlė implantuoti vienoje konferencijoje. Vyras sako, kad implantavimas truko vos kelias minutes. Anot jo, tai tokia pat procedūra kaip veriant auskarą.
Implantas Andriaus rankoje – tai stikliniame pluošte įdėta mikroschema, kuri neturi jokio maitinimo ar energijos šaltinio, veikia tam tikrame magnetiniame lauke. „Čipas“, anot Andriaus, ta pati kortelė tik be plastiko.
Į „čipą“ galima įsidėti reikalingus duomenis, o telefoną priglaudus prie rankos juos nuskaityti: „Mes su tavim susipažinom ir tu sakai, ar galėčiau tavo kontaktus. Gali išsitraukti mobilų tiesiog nuskanuok čia čipą ir tau jie lieka pas tave.“
Tiesa, Andrius dėl tokio „čipo“ savo kūne sulaukė įvairių reakcijų. Labiausiai žmonės bijo, kad turint „čipą“ juos kažkas seks, nors „čipas“ net neturi antenos. O Andrius netgi kurį laiką slėpė nuo savo mamos, kad yra „čipuotas“.
„Jinai iš tikrųjų išvadino bepročiu. Aš tikrai pasirinkau tam tikrą laiką luktelti, iki kol jinai apie tai sužinos. Juokas juokais, sužinojo jinai iš žiniasklaidos“, – kalba Andrius.
O kibernetinio saugumo ekspertas Marius rodo lustą, kurį implantavus po oda, jis veiktų kaip kreditinė kortelė.
„Tu gali atsiskaitinėti už parkavimą, tu gali atsiskaitinėti kai kuriuose miestuose tiesiog už metro. Pridėjai ranką, turi atsiskaitymą. Tu gali nusipirkti bandelę, tu gali bare užsisakyti kažką gaivaus ir panašūs dalykai. Tai yra tiesiog tas pats, kas tavo kreditinė kortelė“, – aiškina kibernetinio saugumo ekspertas Marius Pareščius.
Tiesa, vyras jo implantuotis vis dar nedrįsta – adata didelė ir neranda tam tinkamo specialisto.
„Baisu, tikrai baisu“, – sako M. Pareščius.
O kai Marius išdrįs implantuotis lustą – kreditinę kortelę, jis taps pirmuoju lietuviu, turinčiu tokį „čipą“, kurį, anot vyro, kol kas turi vos keli šimtai žmonių pasaulyje.
„Ne, Lietuvoje mes neturim nei vieno žmogaus, kuris galėtų atsiskaitinėti ranka, tiesiog mostels ranka. Na, ir aišku. Jį galima naudoti taip pat ir durų atidarymui, automobilio užvedimui ir panašiems dalykams“, – kalba M. Pareščius.
Vidaus ligų gydytojas Virginijus Šapoka sako, kad įvairūs implantai – nuo dantų, kaulų iki įvairių širdies stimuliatorių žmogaus kūne įdiegiami ir dabar.
„Mes įdedam dabar didžiulius aparatus, stimuliatorius po oda. Ten yra kaip degtukų dėžutės dydžio tie daiktai ir labai retai kada mes turim įvairių komplikacijų. Galiausiai laidų prikišama yra. Visko yra mūsų organizme. Taip, kad mes esam pasirengę tokiam dalykui“, – tvirtina profesorius, vidaus ligų gydytojas Virginijus Šapoka.
Turint „čipą“ plaštakoje, anot gydytojo, blogiausia, kas gali nutikti – alergija. O lustai yra implantuojami ir į smegenis, kad, pavyzdžiui, būtų galima pagerinti Parkinsono ligos sirgimo atvejus ar įvesti vaistus per tam tikras technologijas.
„Galbūt jau ateity kada nors bus galima valdyti net iš išorės, tai aišku tai įtakotų jau mūsų visą sistemą, mūsų kaip asmenį veiktų. Čia jau ateities klausimai ir tai jau aišku būtų įsikišimas į mūsų organizmą“, – teigia V. Šapoka.
Visgi, pasak gydytojo, žmogaus kūne implantuoti lustai ir juose esanti informacija labai pasitarnautų medicinoje.
„Jeigu yra tokios ligos, kurios gali sukelti priepuolius, sakykim epilepsiją ar ten cukrinis diabetas arba kitos ligos, kurios būtų užkoduotos, kažkas prieina ir pasako: čia yra tas ir anas, sąmonės netekimo epizodas gali būti siejamas su kažkokia vienokia ar kitokia liga. Iškart žinai, ką daryti“, – aiškina V. Šapoka.
Problema, anot gydytojo, kol kas būtų nebent viena – kaip padaryti, kad informacijos nenuskanuotų ir nesužinotų bet kas.
