Kėdainietė Marijona Ardavičienė pro ašaras vos gali žodį pratarti. Aštuntą dešimtį skaičiuojančią senolę anūkas meta iš buto:
„Man skaudu, baisu, kai patys artimiausi žmonės, sūnaus vaikas taip daro, tai ką galvot…“
Butą Kėdainių Senamiestyje, dar prieš dvidešimt penkerius metus moteris padovanojo savo vyriausiam sūnui. Sako, tokios buvę aplinkybės, jis – suaugęs, o dukros buvo dar mažos. Su sūnumi sutarė, kad šis ja rūpinsis.
Bėgant metams sūnaus santuoka iširo, tąkart moteris stojo sūnaus pusėn, sako, gal dėl to buvusi šeima pikta.
Sūnus mama ir toliau rūpinosi, tad apie turto dovanojimo sandorį jiedu net neprisimindavę. Deja, pernai pavasarį sūnus staiga mirė, o tuomet ir paaiškėjo – kad senolė liko be namų, nes teisę į juos pareiškė sūnaus vaikai.
„Sužinojau, kai po sūnaus mirties nuėjau pareiškimą parašyt, sako, sūnus tvarkosi dokumentus, jums nepriklauso. Artimi žmonės šitaip daro, čia nei sūnaus butas buvo, čia mano gautas, mano išpirktas, mano įrengtas“, – sako kėdainietė Marijona Ardavičienė.
Moters sūnus turėjo du vaikus, o palikimą priėmė vienas jaunuolis. Jam atiteko ir sodo sklypai, dar vienas butas ir kitas turtas. O tapęs savininku anūkas močiutei atsiuntė pretenziją, kad ši per mėnesį paliktų butą, kuriame iki šiol gyveno, kitaip bus išjungta elektra:
„Aš gyvent be elektros negaliu, yra ligų, kur man reikalinga, stovi va aparatas ant stalo, turi į elektrą įjungti ir šildytis, negaliu, telefoną pasikraut einu pas kaimynus – sarmata. Kojos visos mėlynos, susidaužiau ir vieną kartą, ir kitą kartą, kreipiausi ir pas chirurgus ir švietė.“
Kėdainietė pusantrų metų gyvena pasišviesdama tik žvakėmis ir nuolatinėje baimėje.
Anūkas esą ne kartą yra sakęs, kad nei močiutės, nei tetų nelaiko giminėmis, bet jų palikto turto atsisakyti neketina. Tad dabar garbaus amžiaus sulaukusi moteris priversta jau kone pusantrų metų varstyti Kėdainių teismo duris:
„Jis visos giminės mūsų išsižadėjo, bet namų ne, kažkodėl ne. Keista ir navatna, ir baisu.“
„Va kaip yra, priverčiamas senas žmogus jaustis ir gyventi šiomis dienomis – kai esi užauginęs savo vaikius kelis, tiek anūkus šalia esančius, kurie gyveno, ir tą anūką augino, kaip galima neauginti, jei gyvenome šalia“, – pasakoja dukra Sandra.
Dukros pasiimtų mamą pas save, tačiau be namų, kur praleido visą gyvenimą – senolei būtų pražūtis. sunkiai sergančiai moteriai dar labiau pašlijo sveikata.
„Yra labai sunku, stresas ir sūnaus netekimas tiek mums, tiek jai, ir plius tokios atsiradusios sąlygos, kai tiesiog nieko nebeturi ir turi eiti į gatve“, – teigia Sandra.
Šeimos advokatas tikina kad kiekvienam teismo posėdyje siūlo anūkui su močiute sudaryti taikos sutartį.
„Skolų buvo, bet ne ta buvo priežastis, dukros sako, leisk jai gyvent, mes sumokėsim ir tau niekas nekainuos, bet jisai ne. Prieš iškeldinimą jis pateikė pretenziją, kad leistų gyvent, bet iškėlė krūvą sąlygų, net nenurodydamas adreso, kaip jį surasti“, – kalbėjo kėdainietės advokatas Laimutis Jankauskas.
Nebendrauja anūkas ir su žiniasklaida, TV3 žurnalistams nepavyko su juo susisiekti. Jis per advokatą perdavė, kad komentuoti nieko nenori ir su žurnalistais kalbėtis nepageidauja.
„Jis kategoriškai pasakė, manęs visai nedomina“, – sako advokatas Vytautas Polikaitis.
Telefonu advokatas sakė, kad byla jau baginėjasi:
„Čia tik teisėjai keitėsi, tai žinot. Jie buvo iškėlę kitą bylą, norėjo naikinti sandorį, sudarytą prieš 25 metus.“
Advokatas Vytautas Polikaitis žurnalistus buvo pakvietęs ir į savo kontorą. Tačiau teisininkas nesutiko būti filmuojamas. O susisiekus vėliau dar kartą – sakė susirgęs.
Byla dėl garbaus amžiaus kėdainietės iškeldinimo iš buto Kėdainių teisme toliau bus nagrinėjama kovo pabaigoje.
