Po daugiau nei penkias valandas trukusio skrydžio nusileidome Hurgados oro uoste. Vos išlipę iš lėktuvo patyrėme karščio šoką: išskrendant Lietuvoje tebuvo 12 laipsnių šilumos, Egipte pasitiko 28 laipsnių kaitra. Mūsų laimei, gana greitai autobusu pajudėjome viešbučio link. Nuvažiavę keletą kilometrų sustojome prie kelių kontrolės posto. Išvydę automatais apsiginklavusius pareigūnus, pasijutome nejaukiai. Lietuviui tai neįprastas vaizdas. Nuo oro uosto iki viešbučio – apie 45 kilometrai. Važiuodami šį atstumą sustojome keturis kartus, šiuose postuose užtrukdavome iki dešimties minučių. Po gerų poros valandų pasiekėme finišą.
20 dolerių į balą
Kitą dieną nusprendėme apsilankyti lietuvių pamėgtame kurorte Hurgadoje. Tiesą sakant, neturėjome kito pasirinkimo, nes dėl turistų saugumo buvo atšauktos visos ekskursijos į Kairą ar Luksorą. Už kelionę sumokėjome 20 JAV dolerių. Į kainą buvo įskaičiuotas transportas ir gido paslaugos lietuvių kalba.
Jei galėtume atsukti laiką atgal, tikrai nevažiuotume antrą kartą su turistų grupe į šį miestą. Švelniai tariant, sumokėjome už tai, kad iš mūsų darytų „biznį“. Kelionė, kurią tiksliau būtų vadinti apsipirkimo-apžvalgine kelione, prasidėjo saldumynų parduotuvėje, kurioje tradicinis nugos blynas kainavo 1 dolerių, o baigėsi įtartinoje ekologiškų aliejų prekyvvietėje, kurioje kainos buvo didesnės nei parduotuvėlėje, esančioje šalia viešbučio. Pamatyti miestą galėjome tik pro lekiančio autobuso langą. Tiesa, turėjome galimybę net 10 minučių pasivaikščioti po „Hurgada Marina“ bulvarą, kuriame nespėjome nė nusifotografuoti.
Revoliucija ryja savo vaikus
Nusivarę nuo kojų ir alkani (nuo 12 iki 21 val. nevalgėme), kelionių agentūros gidės paklausėme, kiek kainuotų grįžti į viešbutį su taksi, nes norėjome spėti pavalgyti bent vakarienę. Moters išraiška iškart pasikeitė. Ji nelabai norėjo teikti tokios infomacijos, tačiau piktai murmtelelėjo, kad sumokėtumėme apie 50 dolerių. Gidė pareiškė, kad geriau mums būtų to nedaryti, nes vykti taksi per daug pavojinga. Ji pasakojo, kad daugelis taksistų tokiu paros metu būna apsvaigę nuo marihuanos. Jų veiksmai, esą, gali būti neprognozuojami, pavyzdžiui, ims ir nuveš į dykumą, o ten jau kaip Dievas duos. Gąsdinimai suveikė. Pabijojome ir kantriai laukėme, kada pajudėsime į laikinuosius savo namus.
Grįžtant atgal ekskursijos vadovė pasakojo, kad daug kas pasikeitė, kai 2011-aisiais atsistatydino ilgametis Egipto vadovas H. Mubarakas. Šalyje įsivyravo suirutė – tiek politiniame, tiek buitiniame gyvenime. Egiptiečiai puikiai supranta, kad turistams turi būti užtikrintas maksimalus saugumas. Jei bent vienas turistas kaip nors nukentėtų, tai gali skaudžiai atsiliepti visam šalies ūkiui. Deja, net pakelėse stūgsantys kelių kontrolės postai bei miesto gatvėmis vaikštantys ginkluoti pareigūnai negali užtikrinti absoliaus saugumo.
Nepūsk man miglos
Po savaitės, praleistos saulėtame Egipte, pasiilgau europietiškų parduotuvių. Negaliu skųstis, kad nemoku ar nemėgstu derėtis, tačiau laikui bėgant tai ima varginti. Prieš užeidama į parduotuvę psichologiškai nusiteikdavau, kad norėdama nusipirkti menkiausią suvenyrą, turėsiu joje praleisti bent dešimt minučių. Visų pirma, pardavėjas pasakys trigubai didesnę kainą, negu iš tikrųjų ketina paimti. Vėliau teks klausytis visos tos litanijos: kokia tu graži, kaip jis ieško žmonos, kamantinės, kur mokaisi, dirbi ar gyveni. Kai tavo veide išvys bent menkiausią nepasitenkinimo ženklą, pasiūlys prisėsti, išgerti arbatos ar kartu parūkyti kaljano. O tu tenorėjai nupirkti du dolerius kainuojantį siuvenyrą draugei. Beje, veikiausiai tikrąją kainą išgirsite tik stovėdami už parduotuvės slenksčio. Tada visais įmanomais būdais prekeivis mėgins įbrukti jums patikusią prekę ir kvies sugrįžti.
Musulmonai tikrai dievobaimingi, tačiau jų šventojoje knygoje Korane nėra uždrausta meluoti. Todėl turistui privalu neprarasti budrumo, netikėti viskuo, ką jie sako – ypač apie prekės autentiką, medžiagą, iš kurios ji padaryta, ar kainą pas kaimynystėje įsikūrusį prekeivį.
