Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1941 metų birželį vyko baisiausias ir tragiškiausias genocidas, kurio metu žuvo daugiausia žmonių. Vėliau tų pačių metų gruodžio mėnesį prasidėjo „Stabilizacijos laikotarpis“, kurio metu masinių žydų žudynių nevyko.
Šiuo laikotarpiu naciai siekė žydų darbo jėgą maksimaliai panaudoti vokiečių karo ekonomikos tikslams. Priverstinio darbo laikotarpis tęsėsi iki 1943 metų. Kai kurios žinomos ir vis dar veikiančios Vokietijos įmonės uždirbo iš nacių rėžimo ir išnaudojo koncentracijos stovyklose kalėjusius žmones.
Ko gero daugiausia karo nusikaltimų įvykdė Vokietijos chemijos koncernas „IG Farben“, susikūręs 1925 metais sujungus šešias chemijos pramonės įmones – BASF, „Bayer“, „Hoechst“, „Agfa“, „Chemische Fabrik Griesheim-Elektron“ ir „Chemische Fabrik vorm“.
20 amžiuje 3-5 dešimtmečiais bendrovė buvo didžiausia pasaulyje chemijos pramonės įmonė, gaminusi dažus, vaistus, cheminį pluoštą, sintetinį kurą, sintetinį kaučiuką, trąšas, sprogstamąsias medžiagas, teigia Lietuvos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras.
1929 metais įmonės apyvarta siekė 1,4 mlrd. markių, o 1943 metais jau apie 3 mlrd. markių.
Per Antrąjį pasaulinį karą bendrovė perėmė chemijos įmones okupuotuose kraštuose, finansiškai rėmė Nacionalsocialistų partiją, gamino dujas masinėms žudynėms dujų kamerose ir atliko medicinos eksperimentus su kaliniais. Taip pat darbams gamyklose įmonė pasitelkė koncentracijos stovyklų kalinius.
Pasibaigus karui įmonės vadovybė buvo pripažinta kalta dėl įvykdytų nusikaltimų. Buvo nuspręsta koncerną suskaidyti į tris atskiras įmones – „Hoechst“, „Bayer“ ir BASF, kurios veikia ir yra žinomos visame pasaulyje iki šių dienų.
Tačiau šiandien veikia ir daugiau Vokietijos įmonių, kurios Antrojo pasaulinio karo metais gamyklose išnaudojo koncentracijos stovyklose buvusius kalinius.
Po automobilį kiekvienam
BBC teigimu, transporto bendrovė „Volkswagen“, kurią 1937 metais įsteigė nacių profesinių sąjungų organizacija, viena pirmųjų Vokietijoje pasitelkė priverstinį darbą. Tuo metu labai mažai vokiečių turėjo nuosavą automobilį, tad organizacijos tikslas buvo sukurti automobilį kiekvienam Vokietijos gyventojui.
Adolfo Hitlerio sprendimu, automobilis turėjo talpinti du suaugusius, tris vaikus ir išvystyti 100 km/h greitį. Taip pat jis turėjo būti pigus, kainuoti ne daugiau nei motociklas. Antrojo pasaulinio karo metu civilių automobilių gamyba nenutrūko, tačiau įmonė pradėjo gaminti transporto priemones ir Vokietijos armijai.
Darbo jėgos įmonei trūko nuo pat veiklos pradžios, todėl bendrovė pasitelkė daugiau nei 15 000 priverstinių darbininkų iš koncentracijos stovyklų. Vėliau šią praktiką ėmė naudoti vis daugiau to laikmečio Vokietijos įmonių.
Nuo transporto iki buitinių prietaisų
Oficialioje įmonės svetainėje skelbiama, kad šiandien puikiai žinoma buitinių prietaisų įmonė „Bosch“ veiklą pradėjo dar 1886 metais, kai Štutgarto mieste Robertas Bosch atidarė savo nuosavas mechaninių ir elektrinių prietaisų dirbtuves, kurios sparčiai plėtėsi ir iki 1929 metų bendrovė jau turėjo daugiau negu 10 tūkst. darbuotojų.
Bendrovė veikė ne vienoje šalyje, tačiau tuo metu – tik motorinių transporto priemonių srityje. Įmonė specializavosi dyzelinių variklių gamyboje. Prasidėjus antrajam pasauliniam karui, bendrovė perėjo į karinio transporto gamybą. Tuo metu kariuomenė buvo motorizuota, tad įmonė gamino jai reikalingas transporto priemones.
Taip pat šiuo laikotarpiu, kaip ir visoje Vokietijos pramonėje, daugiau kaip pusė visų darbininkų buvo pakviesti į karą, o jų vietas užėmė koncentracijos stovyklose kalintys žydai, kurie buvo priversti gyventi ir dirbti sunkiomis sąlygomis.
Darbininkai gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, jiems trūko maisto. Šiandien įmonė apgailestauja, dėl Antrojo pasaulinio karo metu susiklosčiusios situacijos, kai buvo naudojama priverstinio darbo jėga. Oficialioje jos svetainėje taip pat teigiama, kad įmonės įkūrėjas padėjo žydams, rėmė juos finansiškai.
„Porsche“ – karo automobilių tiekėja
Leidinio „Spiegel international“ teigimu daugelyje šaltinių teigiama, kad „Porsche“ savo veiklą skaičiuoja nuo 1950 metų, tačiau įmonė jau egzistavo ir iki tol kaip karo automobilių tiekėja.
O naujausi duomenys rodo, kad bendrovė iš ryšių su naciais gavo daug daugiau nei pati pripažįsta.
Ferdinandas Porche bendradarbiaudamas su kitomis automobilių bendrovėmis ir nacių valdžia gavo finansavimą, kuris padėjo plėsti automobilių gamybą ir įgyti žinių, kurios padėjo tolesnėje veikloje. Be to, bendrovė kaip ir kitos įmonės naudojosi priverstinio darbo jėga.
Darbininkai paprastai fabrikuose dirbdavo iki pat mirties.
„Siemens“ – karinės įrangos gamintoja
Oficialioje „Siemens“ internetinėje svetainėje skelbiama, kad Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos ekonomiką vis labiau reguliavo valdžia. Tačiau pramonės sektoriui buvo suteiktos tam tikros privilegijos, ypač toms įmonėms, kurios gamino ginkluotei reikalingus gaminius.
Bendrovei karo laikotarpiu sekėsi, ji gamino elektronikos gaminius karo įrangai. Po pirmųjų karinių veiksmų bendrovei ėmė trūkti darbuotojų, nes didelė dalis dirbančiųjų buvo siunčiami kariauti. Todėl priverstinis darbas buvo vertinamas kaip vienintelis būdas kompensuoti darbo jėgos trūkumą.
Uniformos kareiviams
Dar viena karui naudinga sritis – drabužių pramonė.
Šiandien populiaraus mados ženklo „Hugo Boss“ oficialioje svetainėje teigiama, kad Hugo Ferdinandas Boss savo drabužių dirbtuves įsteigė dar 1924 metais, kurios po metų išsiplėtė iki fabriko.
Įmonė veikė Trečiojo Reicho ir Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo laikotarpiu siuvo kariškiams uniformas.
Per šį laikotarpį fabrike dirbo 140 priverstinių darbininkų, dauguma jų buvo moterys ir 40 prancūzų karo belaisvių.
Nuo platesnių komentarų įmonė atsiriboja, tačiau BBC skelbia, kad Hugo Boss buvo ištikimas nacis.
„Jis netgi į nacių partiją įstojo ne tik siekdamas uniformų užsakymų savo įmonei, bet ir vedinas nacionalsocializmo idėjų. O priverstinių darbininkų darbo sąlygos buvo išties nekokios, žmonėms trūko maisto, o gyveno jie antisanitarinėmis sąlygomis“, – skelbiama BBC straipsnyje.
