Lietuvoje jau kurį laiką tapo įprasta teigti, kad ekonomika auga, o tuo tarpu skurdas, kaip didėjo taip ir didėja. Be abejo, dažnam piliečiui, kuriam žodis „skurdas“ asocijuojasi su Afrikos lūšnynų vaizdais matytais per „Discovery“ kanalą, tokios žinios, savaime suprantama, kelia nerimą. Kaip gi čia išeina, atrodo, gyvenimas gerėja, o štai skurdas ne tik nemažėja, bet ir didėja.
Tačiau pažvelgus tik truputį giliau paaiškėja, kad taip dažnai linksniuojamas „skurdas“ iš tikrųjų reiškia turtinę nelygybę ir iš esmės skiriasi nuo tikrojo, absoliutaus skurdo. Turtinė nelygybė visada egzistavęs ir egzistuosiantis normalus reiškinys. Atvirkščiai, būtent absoliuti turtinė lygybė yra mitas, kurios nepavyko pasiekti net totalitarinėms Pol-Potiškomis priemonėmis. Bet net jei sutariame, kad kai dažnu atveju sakome „skurdas“, galvoje turime „turtinė nelygybė“, reikia pripažinti, kad, palyginus su 1995-aisiais, turtinės nelygybės 2005-aisiais buvo mažiau (1995 ir 2005: santykinis skurdo lygis 18% ir 16.9%; pajamų pasiskirstymo koeficientas 5.2 ir 4.7 atitinkamai).
Be abejo, turtinė nelygybė ir vadinamoji „socialinė atskirtis“ yra du skirtingi dalykai (taip pat kaip pinigai ir laimė). Turtinė nelygybė yra konkretus kiekybinis rodiklis, o socialinė atskirtis yra platesnė sąvoka, turinti kiekybinių ir kokybinių rodiklių, dažnu atveju negali būti objektyviai išmatuojama ir tikrai priklauso ne tik nuo pajamų skirtumo tarp turtingų ir neturtingų.
Todėl kuomet kalbama apie progresyvinio gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo įvedimą motyvuojant, kad jis sumažins socialinę atskirtį, reikia pripažinti, kad tokia mokestinė priemonė gali įtakoti tik žmonių pajamas. Valdininkų savivalės, neskaidrumo, nepagarbos kitam ir kitų neigiamai mūsų gyvenimą veikiančių dalykų neužtikrins jokia mokesčių reforma.
Argumentas Nr. 1 (patikslintas): Progresyviniai mokesčiai mažina turtinę nelygybę
Tai, kad progresyvinis mokesčio tarifas mažina turtinę nelygybę, yra vienintelis objektyvus ir pamatuojamas progresyvinių mokesčių šalininkų argumentas, kurio teisingumas dažnai net nekvestionuojamas. Tačiau logika „valdžia atima iš turtingų ir atiduoda vargšams“, nors ir intuityvi, nėra teisinga; Žemė intuityviai yra plokščia.
Visų pirma, paėmimo iš turtingų ir atidavimo vargšams mechanizmas neveikia. Be abejo, paimti pinigus valdžia sugeba. Tačiau nemaža dalis surenkamų mokesčių yra naudojama ne tik būtinoms socialinėms, nuosavybės teisių ir gynybos nuo išorės priešų reikmėms, bet ir aibei kitų bereikalingų neefektyvių veiklų: nuo grandiozinių projektų, iki išmokų už nieko neveikimą.
Todėl ir išanalizavus turtinės nelygybės rodiklius tarp ES šalių, o ypač tarp naujųjų buvusio rytų bloko ES narių, teiginys „progresyvinis mokesčių tarifas mažina turtinę nelygybę“ nepasiteisina. Pagal GINI rodiklį turtinė nelygybė praktiškai nepriklauso nuo mokesčių sistemos; daugiau žmonių gyvena žemiau santykinės skurdo ribos tarp progresinius, o ne proporcinius, mokesčius įsivedusių šalių. Vienintelis pajamų koeficiento pasiskirstymo rodiklis, matuojantis pačių turtingiausiųjų ir pačių skurdžiausiųjų pajamų santykį, paremia šį teiginį. Tačiau, reikia pripažinti, kad 60 Lt pridėjimas kiekvienam dirbančiajam turės tik statistinių, o ne realių pasekmių šio atotrūkio mažėjimui.
Viena vertus, tarptautinė susisteminta statistika turi begalę užslėptų netikslumų, o ir pats statistikos panaudojimas negali būti nenuginčijamas teiginio paneigimas ar įrodymas. Kita vertus, galima vadovautis nuostata, kad tai tiksliausi egzistuojantys duomenys. Galiausiai, kad ir kaip bebūtų, progresyvinių mokesčių šalininkai dažnai apsiriboja tik retoriniais, o ne faktiniais argumentais.
Argumentas Nr. 2: Iš turtingųjų paims - vargšams duos
Apie tai, kad pinigai paimti iš „turtingųjų“ „vargšų“ nepasiekia aptarėme anksčiau. Tačiau dar didesnis paradoksas slypi tame, kad visuotinio GPM tarifo nesumažinimo pasekmes pajus apie 60% pilną darbo laiką dirbančių gyventojų, nes būtent tiek gauna daugiau nei 1000 Lt per mėnesį. (turint galvoje, kad tai 2005 m. duomenys, šis skaičius yra dar didesnis). Taigi, skirtingai nuo progresyvinių mokesčių retorikos, siūlomas naujas tarifas nėra turtingųjų apmokestinimas, o paprasčiausias išsisukinėjimas nuo visuotinio GMP tarifo mažinimo.
Turint galvoje ypatingai spartų darbo užmokesčio augimą, nesunku prognozuoti, kad netrukus praktiškai visi dirbantys gyventojai pateks į daugiau apmokestinamų piliečių tarpą ir jų pajamoms bus taikomas 27 proc. mokesčio tarifas. Tokiu būdu valstybės iždas papilnės dar labiau (bus lėšų valstybei užsiimti dar daugiau bereikalingų veiklų), o visiems susirūpinusiems neigiama valstybės politikos įtaka šalies konkurencingumui gerinti, bus galima atsakyti, kad mokesčių GPM reforma įvykdyta. Tačiau blogiausia yra tai, kad šios, iš esmės nieko teigiamo nepasieksiančios priemonės, labiau spaus dar tik besiformuojančią viduriniąją klasę.
Populiaru teigti ir manyti, kad siūlomų progresyvinio GPM įvedimas padės tokioms sritims kaip pvz., švietimas. Tačiau vėlgi, mažiau nei 40 proc. švietimo sistemos darbuotojų uždirba 1000 ir mažiau litų (2005 m. duomenys), kai tuo tarpu virš 30 proc. gauna 1500 Lt ir daugiau. Be abejo, švietimo sektoriaus atlyginimai nėra tokie aukšti, kaip norėtųsi. Tačiau reikia pripažinti keletą faktų: pirma, taip yra dėl netinkamo ir nelankstaus apmokėjimo už darbą, antra, progresyvinio GPM tarifas nėra tinkama priemonė mažų atlyginimų švietimo sektoriuje problemai spręsti, trečia, ji šios problemos ir nesprendžia.
Verslininkams ir analitikams ekonominiais argumentais kritikuojant progresyvinių mokesčių idėją, jos šalininkams dažnai belieka naudotis turtinės nelygybės mažinimo argumentu. Tačiau nepatogi tiesa yra tai, kad progresyvinis GPM tarifas šios problemos nesprendžia. Belieka tikėtis, kad sveikas protas nugalės ideologines nuostatas, o politiniai žaidimai nesugriaus ir taip šlubuojančio Lietuvos konkurencingumo įvaizdžio.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
