Skilandžių medis
Medis, ant kurio „auga“ lietuviški skilandžiai, – vienas originaliausių milžiniškos parodos Berlyne „Žalioji savaitė“ eksponatų ne tik Lietuvos stende. Taip aiškiai ir suprantamai pavaizduota ekologinio Audronės ir Kazio Žilių produkcija. „Skanu“, – jau išmokę pagirti lietuvių kalba, ragaudami ekologiškus produktus, šypsojosi vokiečiai. „Yra ir tokių Berlyno gyventojų, kuriuos pažįstu iš veido ir jau žinau jų vardus. Jie kasmet ateina pas mus kaip ištikimi gerbėjai ir mūsų produkcijos pirkėjai“, – sakė Audronė Žilienė. Lietuvos baltąsias kiaules ir Šarolė veislės mėsinius galvijus auginantis šeimos ūkis savo perdirbimo ceche per mėnesį vidutiniškai perdirba apie toną mėsos ir gamina produktus pagal senovinius receptus. „Aštuntą kartą dalyvauju šioje parodoje ir jau supratau, kokiais gaminiais galime sudominti vokiečius, tačiau vieno ar kelių ūkių pastangų neužteks. Puoselėju viltį, kad ekologiškai ūkininkaujantiems Lietuvos ūkininkams pavyks susikooperuoti, o niša Vokietijos rinkoje tokiems produktams yra“, –planais dalijosi A.Žilienė.
Atranda lietuviškus produktus
Ūkininkės žodžius patvirtino Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Deividas Matulionis. Nors Vokietijos vartotojai išlepinti, šioje šalyje jau pastebima lietuviškų produktų. „Berlyne ir kituose Vokietijos miestuose jau galima nusipirkti „Vičiūnų ir partnerių“ gaminamos produkcijos, sūrio „Džiugas“, kartais galima užtikti „Stumbro“ alkoholinių gėrimų bei ledų, tiesa, pastarieji parduodami kaip „Dovgan“ ženklo produktai“, – pasakojo D.Matulionis.
Pasak ambasadoriaus, lietuviai gamina sūrius, kurių pavadinimai vokiečiams kelia nostalgiją, ir tuo reikėtų pasinaudoti. „Nors dėl didelės konkurencijos maisto produktų kainos Vokietijoje tik šiek tiek didesnės nei Lietuvoje, tai – stabili ir stipri rinka. Kita vertus, įkėlus koją į Vokietiją, būtų lengviau ieškoti ir kitų rinkų, nes tai – stipri rekomendacija“, – sakė ambasadorius.
Populiari lietuviška virtuvė
Atnaujinto Lietuvos stendo „Žaliojoje savaitėje“ lankytojus aptarnavo Lietuvoje žinoma „Bernelių užeiga“. Lietuviškos virtuvės patiekalus europiečiai pamėgo: iš gausaus meniu vis labiau populiarėja duonos kepalėlyje patiekiama senoviška baravykienė, didžkukuliai, kuriuos, beje drąsiai kirto grupelė britų.
Pastebėjome štai ką: jei prie staliuko yra keturios vietos, o valgo trys žmonės, labai tikėtina, kad, paprašiusi leidimo, prie jūsų prisės kokia nors maloni vokietė ir užmegs pokalbį. Taip nutiko ir mums. Berlynietė ponia Agnesė Fraugen pasakojo, kad į Lietuvos stendą užsuko jau penktą kartą. Šįmet ji džiaugėsi pamačiusi, kaip gaminami jos pamėgti šakočiai. Nors individualios įmonės iš Juodupės savininkė Laimutė Sadauskienė sakė nepuoselėjanti eksporto augimo planų, parodoje demonstruojama tautinio paveldo produkto gamyba sukėlė dar didesnį susidomėjimą šiuo produktu. „Turiu bičiulių Lietuvoje ir visada prašau, kad jie atvežtų šio nuostabaus „sahkocio“, – bandė ištarti jo pavadinimą ponia A.Fraugen.
Aktyviausi smulkieji ir specializuoti gamintojai
Regis, ši paroda Lietuvos maisto produktų gamintojams turėtų būti ypač svarbi. O kaip yra iš tikrųjų? Žinoma, labai svarbu ir sveikintina, kad „Žaliojoje savaitėje“ savo produktus pristatė nedidelės Lietuvos bendrovės, šeimos ūkiai, specializuotos uždarosios bendrovės, pavyzdžiui, medaus arbatas bei natūralias arbatas su vaistažolių, uogų ekstraktais gaminanti UAB Apiterapijos centras bei tautinio paveldo produktus – apsauginius kremus iš natūralių medžiagų – gaminanti UAB „Evija ir partneriai“. Pastarosios bendrovės kremus vokiečiai smalsiai uostinėjo ir pirko, neklausdami net kainos. Ko gero, tai – tas atvejis, kai sakoma, jog namuose pranašu nebūsi: garsas iki kai kurių pirkėjų Lietuvoje pasieks per kitas šalis.
Žinome, kad vokiečius nelengva nustebinti alumi: Vokietijos žemės šiam gėrimui parodoje skyrė atskirą salę. Tačiau pakruojietės aludarės Kristinos Grigonienės pagamintas kultūrinio paveldo statusą turintis imbierinis bei tamsus alus su medumi stebino net alaus žinovus vokiečius, čekus ir kaimiško alaus gamybos tradicijas jau praradusius kaimynus latvius. Garbingai Lietuvos vardą parodoje garsino amatininkai ir tautodailininkai, verbų kūrėjai.
Ieško naujų rinkų
Tarp Lietuvos ekspozicijos dalyvių buvo įrašytos trys mėsos ir trys pieno perdirbimo įmonės, tačiau parodos lankytojai savo akimis matė tik AB „Žemaitijos pieno“ stendą. Kita vertus, šios bendrovės generalinis direktorius Robertas Pažemeckas į parodą atvykusiems žurnalistams arogantiškai pareiškė neteiksiąs jokių komentarų. O juk galėjo pasidalyti patirtimi, kaip, pavyzdžiui, „Žemaitijos pienas“ ruošiasi konkuruoti Vokietijos rinkoje: gal sūrių gamybos savikainą ketina mažinti, pirmiausia dar kartą sumažindamas pieno supirkimo kainas?
Žemės ūkio ministrei Virginijai Baltraitienei norom nenorom teko tarsi advokatauti išdidiems perdirbėjams: „Pieno ir mėsos perdirbimo įmonės parodoje dalyvauja – pateikia produktus. Tiesa, daugiausia vilčių patekti į Vokietijos rinką kol kas turi tik sūris „Džiugas“, įmonės atstovai derasi dėl tokios galimybės.“ Be kita ko, ministrė Berlyne susitiko su Vokietijos, Švedijos, Austrijos, Moldovos, Ukrainos, Juodkalnijos ir kitų šalių ministrais, tarėsi dėl bendradarbiavimo valstybiniu lygiu.
„Į „Žaliąją savaitę“ atvyko atstovai iš visų planetos žemynų. Štai kodėl šioje parodoje patogu ieškoti naujų rinkų. Iš susitikimų su ministrais supratau, kad visos šalys dabar daug dėmesio skiria būtent naujų rinkų paieškai“, – žurnalistams aiškino V.Baltraitienė.
Rusija užmetė kabliuką su jauku
Parodoje dalyvavęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas irgi kritikavo pieno perdirbimo įmones: „Parodoje galima susidaryti įspūdį, kad Lietuva sūrių gamina labai nedaug, todėl ES ar kitos rinkos mūsų nedomina.“ O gal neverta stebėtis? Štai parodoje dalyvavęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius Jonas Milius „Valstiečių laikraščiui“ sakė, kad, nepaisant Rusijos embargo, lietuviškos kilmės maisto produktų eksportas 2014-aisiais labai išsiplėtė: jie eksportuoti net į 150 valstybių, o pieno produktai – net į 102 valstybes. Taigi gal pieno perdirbimo įmones nelabai ir domina naujos rinkos, kurių paieškomis taip rūpinasi valstybė.
VMVT vadovas Berlyne su kolegomis iš Vokietijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos ir Italijos dalyvavo susitikime su Rusijos veterinarijos ir fitosanitarijos tarnybos „Rosselchoznadzor“ vadovu Sergejumi Dankvertu. Šiame susitikime Rusijos tarnybos atstovas netikėtai ir užsiminė apie galimybę kai kurioms ES šalims atnaujinti produktų tiekimą į Rusiją, kurioje jau trūksta produktų. „Galiu pasakyti tik tiek, kad Lietuvos ir artimiausių mūsų kaimynų tame sąraše nėra“, – sakė V.Baltraitienė.
Nors paskelbta, kad Rusija laukia kuo greitesnio atsakymo dėl dvišalių derybų, akivaizdu, kad dėl naujausių įvykių Ukrainoje padėtis gali tik dar labiau susikomplikuoti. Žemės ūkio viceministras Saulius Cironka „Žaliojoje savaitėje“ gana atsargiai vertino pirmąją žinią apie Rusijos pasiūlymą: „Kol kas tai – tik ketinimai, norėčiau pamatyti konkrečius pasiūlymus. Nemanau, kad reikėtų atsisakyti Rusijos rinkos, tačiau perdirbėjai jau patyrė, kad ši rinka – ne tik pelninga, bet ir rizikinga, taigi patys eksportuotojai turi pasirinkti, ko nori: rizikuoti dėl galimo pelno ar skverbtis į mažiau pelno, bet stabilumo garantiją žadančias rinkas.“
Kaimynai buvo aktyvūs
Parodoje aktyviai dalyvavo mūsų kaimynai. Sutikome ir Latvijos kooperacijos dvasiniu mokytoju vadinamą Valmieroje veikiančio grūdų augintojų kooperatyvo VAKS valdybos pirmininką Indulį Jansonsą. „Tarsimės dėl bendradarbiavimo su Vokietijos, Danijos bei Egipto grūdų supirkėjais, tikimės užmegzti naujų kontaktų“, – sakė I.Jansonsas. Jis nesistebėjo, kad parodoje nemato kolegų grūdų augintojų iš Lietuvos.
Latvis gerai žino Lietuvos grūdų augintojų kooperatyvų padėtį. Jis sakė, kad Latvijoje kooperatyvai sparčiau nei Lietuvoje susikūrė ir sustiprėjo todėl, kad akcinės bendrovės bankrutavo arba pasitraukė iš rinkos, o Lietuvoje ūkininkams trūko vienybės, todėl sustiprėjo ne kooperatyvai, o akcinės bendrovės.
Baltarusijos „Belcoopsoyuz“ direktorius Valerijus Ivanovas sakė, kad Baltarusijos ekonomika ir konkrečiai maisto pramonė antroje praėjusių metų pusėje ir šiuo metu tarsi įgijo antrą kvėpavimą. Tačiau V.Ivanovas labai nuosaikiai vertino dėl visiems žinomų priežasčių išaugusį Baltarusijos eksportą į Rusiją: „Baltarusijos pieno pramonė eksportuoja apie 75 proc. pagaminamos produkcijos, tačiau suprantame, kad turime diversifikuoti eksportą. Tai labai svarbu, nes tokiu atveju apsisaugotume nuo produktų kokybės nepriklausančių „Rosselchoznadzor“ sprendimų.“
Vokiška tvarka
Pirmą dieną nedidelę dalį parodos „Žalioji savaitė“ ekspozicijų apžiūrėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, antrą dieną daugelį eskpozicijų aplankė Vokietijos žemės ūkio ministras Kristianas Šmidtas, o šeštadienį ir sekmadienį į parodą plūstelėjo Berlyno gyventojai. Jie čia galėjo smagiai ir turiningai praleisti savaitgalį. Žmonių galybė, tačiau tvarka vokiška: niekas nesistumdo, o jei netyčia atsiremia, tuoj pat su šypsena atsiprašo, atsiprašo, net jei paslydai tu. Vokiečiai parodoje drąsiai išbando įvairių šalių patiekalus, išgeria daug alaus, linksminasi, gurkšnodami alų ar kitus gėrimus stebi, kaip nedideliame hipodrome žirgai įveikia kliūtis, kiti sėdi gyvulininkystės paviljone ir medituoja. Pirmadienį parodą užplūdo moksleiviai, o kitomis dienomis parodoje iš visų Vokietijos žemių lankėsi ūkininkai.
Pasiėmus parodos schemą, galima keliauti iš vieno paviljono arba salės į kitą. Kokie atstumai? Jei teko lankytis „AgroBalt“ parodoje Kaune, „Žalgirio“ arenoje, tai nesunku įsivaizduoti, kad „Žalioji savaitė“ yra maždaug 15–18 kartų didesnė.
Skanėstai iš viso pasaulio
Parodoje išsiskyrė Rusija. Nors 6–7 apskričių bei respublikų parengta Rusijos ekspozicija buvo labai kukli, ši valstybė išsinuomojo visą salę, kurioje skambėjo dainos ir buvo trypiami šokiai. Trūko tik meškų demonstravimo. Sunku paaiškinti, kodėl taip norėta išsiskirtiL juk paprastai vienoje didelėje salėje telpa 10–15 valstybių ekspozicijos, juolab kad Rusijos ekspozicijoje lankytojus domino tik gausiai pilstoma degtinė ir kaip užkandžiai siūlomi miniatiūriniai sumuštiniai su ikrais ir raudona žuvimi. Tačiau šį kartą rusai uždarbiavo: tik pirmosiomis parodos valandomis degtine ir užkandžiais svečiai buvo vaišinami nemokamai, o po to už šlakelį degtinės ir užkandėlę rusai prašė net 4 eurų. Kodėl taip brangiai? „Dabar mums sunkūs laikai, viskas brangiai kainuoja“, – teisinosi jie.
Kitų valstybių stenduose svečiams buvo leidžiama šiek tiek paskanauti gaminių nemokamai, tačiau už didesnį kiekį reikėjo mokėti. Štai nedidelis arbatos pakelis iš Tailando kainavo 2–4 eurai, nepilna stiklinė egzotiškų sulčių – 2–4 eurai. Indijos paviljone už 6 eurus galima buvo paskanauti krokodilienos. Turkija, Iranas, Gana, Tanzanija svečiams siūlė saldumynų, o Vietnamas, Tailandas, Indonezija – egzotiškų patiekalų, apie kurių kilmę galima buvo tik spėlioti. Vengrai, prancūzai, olandai, belgai, siūlė įvairių rūšių sūrių, tačiau didžiausias jų pasirinkimas buvo Didžiosios Britanijos paviljone. Tiesa, kainos kandžiojosi. Štai 200 gramų garsiojo čederio „Black Bob“ kainavo net 8 eurus. Tiek pat kainavo 227 gramai Škotijos čederio „Isle of Arran“.
Šįmet pagrindinė parodos šalis partnerė Latvija šeštadienį į pagalbą pasikvietė visas devynias Baltijos šalis ir surengė kulinarinį Baltijos šalių kelią. Kiekviena šalis parodos lankytojams pristatė po kelis įdomiausius nacionalinius produktus. Lietuva pasirinko lietuvišką varškės sūrį, midų ir kastinį su bulvėmis. Tautiniais drabužiais pasipuošę kiekvienos šalies atstovai trumpai papasakojo apie savo virtuvės paslaptis.
