Prieš keletą metų nenašiose žemėse dirbantys ūkininkai buvo aktyviai skatinami auginti energetinius augalus ir siekti ES paramos. Žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna dabar ragina nesižavėti gluosnių ar karklų auginimu, o mažiau derlingose žemėse ganyti mėsinius galvijus, avis, ožkas.
Tapo keiksmažodžiu
Ūkininkai piktinasi, kad tada, kai jie viliojami nauja veikla, atsiranda daug patarėjų ir konsultantų, tačiau jei ta veikla nepasiteisina, jie lieka vieni. Žemdirbiai negaili priekaištų mūsų žemės ūkio politikos strategams, kad šie uoliai vykdo Briuselio reglamentus, juos pristatinėja, bet neanalizuoja pasekmių.
Panevėžio rajono gluosnių augintojui Benjaminui Šliogeriui žalioji energetika skamba kaip keiksmažodis. Maždaug prieš 7 metus nenašioje žemėje pasodinęs 2,5 ha gluosnių, vyriškis laukė pirmojo derliaus, skaičiavo pajamas. Pasak specialistų, gluosnių metinis prieaugis iš hektaro gali būti vidutiniškai iki 20 tonų medienos. Dabar ūkininkas neslepia nepasitenkinimo, kad susigundė raginimu auginti biokurui naudojamus augalus. Pirmąjį derlių B.Šliogeris turėjo nuimti po 3–4 metų, tačiau jo gluosniai toliau auga ir jau pradeda medėti. „Kai sodinau, atrodė, kad nebus jokio vargo. Buvo žadėta, kad atvažiuos specialus kombainas, nupjaus ir susmulkins. Tačiau taip neatsitiko. Speciali gluosnių dorojimo technika daug kainuoja, smulkūs augintojai jos neįsigis. Tad mano gluosniai ir toliau auga ir jau panašėja į medelius“, – sakė augintojas.
Į šuns dienas žaliosios energetikos skatintojus deda ir B.Šliogerio kaimynas, taip pat susigundęs gluosnių auginimu ir jais užsodinęs panašų plotą. Tiesa, kaimynui kiek geriau, nes jis namuose turi katilą, kuriame gali deginti gluosnius. Tad augalai, auginami biokurui, panaudojami namų ūkyje. „Briuselis skatino auginti – skyrė paramą įveisimui ir vėliau vieno hektaro priežiūrai – 155 Lt (dabar parama sumažinta iki 109 Lt hektarui – aut. pastaba ). O kas toliau? Kaip sudoroti tuos augalus? Vietos valdžia tik vykdo ES reglamentus, o kur valstybės žemės ūkio politikos strategija?“ – retoriškai klausė gluosnių augintojas.
Gluosniai greitai auga, tad buvo tikimasi, kad jie netrukus pakeis naftą ir dujas. Lietuvoje planuota iki 2015 m. gluosniais užsodinti apie 11,5 tūkst. ha žemės, tačiau energetinių augalų plantacijų nedaugėja. Dabar gluosnių šalyje auginama maždaug 1 000–1 200 ha. Gluosnių auginimą Lietuvoje populiarinančios UAB „Jūsų sodui“ atstovai teigė, kad jais apsodinus apleistus laukus ir mažiau derlingas žemes, medienos pakaktų visai šalies centralizuotai šilumos sistemai. Lietuvoje nenašių žemių yra daugiau kaip 40 proc. visos dirbamos žemės, o apleistų ir dirvonuojančių žemių – iki 300 tūkst. ha.
Karklų auginimas – tik mada?
Aleksandro Stulginskio universiteto lektorius miškininkystės mokslų daktaras Julius Bačkaitis nėra susižavėjęs energetiniais gluosniais, nors žemdirbiams teikė rekomendacijas, kaip juos auginti. „Tai – tik mada“, – dabar ranka numojo jis. Miškininkystės ekspertas nemato šių augalų auginimo perspektyvų, kol tas verslas nebus tinkamai subsidijuojamas. Be to, jis nerekomenduoja skurdžių žemių savininkams žavėtis gluosnių auginimu. „Į smėlynus gluosnių nepasodinsi – jiems reikia mažiausiai 39 balų našumo dirvožemio. Kita problema – jų dorojimas ir medienos pardavimo kainos. Šiuo metu šalyje yra tik viena gluosnių nuėmimo mašina. Jei kas bando juos pjauti krūmapjovėmis, patiria nuostolių. Naudos mažai ir parduodant gluosnius katilinėms per tarpininkus, nes kaina sumažėja dukart ir daugiau“, – sakė J.Bačkaitis.
Anot miškininkystės mokslų daktaro, gluosnius auginti naudingiau tiems, kurie turi vadinamąsias motinines plantacijas ir pardavinėja sodinukus. J.Bačkaitis skurdžiose ir apleistose žemėse siūlo sodinti plantacinius miškus. Palyginti greitai išaugintą žaliavą galima būtų kūrenti biokuro katilinėse, naudoti popieriaus ir medienos perdirbimo pramonėje. „Pasiauginęs pušaičių, topolių ar kitų medžių, žmogus juos nukirstų ir prireikus vėl galėtų auginti javus ar žemę paversti ganyklomis. Tik bėda ta, kad jei žemės ūkio paskirties plote medžiai auga daugiau kaip penkerius metus, prie žemdirbystės grįžti jau negalima. Toks teisinis apribojimas netikslingas, todėl jį reikėtų keisti“, – teigė miškininkystės ekspertas. Jo manymu, žemė, kurioje auginami gluosniai, nepraranda žemės ūkio paskirties statuso.
Prilygino nusikaltimui
Žemės ūkio ministras V.Jukna, bendraudamas su žemdirbiais, dažnai kartoja, kad nenašios žemės neturėtų pavirsti gluosnių plantacijomis, o būtų panaudotos gyvulininkystės plėtrai. Tai padėtų kurti darbo vietas kaime, kur gausu bedarbių.
Žemdirbių savivaldos organizacijų lyderiai pirmenybę taip pat teikia ne biokuro žaliavos, o tradicinės žemdirbystės produkcijos auginimui. Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas gluosnių auginimo skatinimą prilygino nusikaltimui. Pasak jo, skatinti ir remti gluosnių auginimą normaliose žemėse, kai auga žmonių populiacija, kuriai reikia vis daugiau maisto, netoliaregiška.
Telšių rajono ūkininkų sąjungos vadovas Vytautas Rakickas įsitikinęs, kad kur tik įmanoma, taip pat ir mažiau derlingose žemėse, reikia plėtoti ir palaikyti tradicinę žemdirbystę. „Dirbančius nenašiose žemėse reikia atitinkamai paremti, tada nereikės jokių alternatyvių augalų“, – sakė ūkininkas, pastebėjęs, kad Telšių rajone yra keletas gluosnių sklypų, auginama ir hibridinių drebulių. Pasak jo, dėl žaliavos biokurui auginimo Telšių ar kaimyniniame Plungės rajone nereikėtų daug diskutuoti, nes čia apleistų žemių sunku rasti. Esą beveik visi sklypeliai dirbami ar šienaujami.
„Atsinaujinančių šaltinių energetika yra gerai, tačiau iš gluosnių ar drebulių kasmet pajamų negausi. O žemdirbiams jų reikia jau dabar“, – teigė Telšių rajono ūkininkų sąjungos vadovas. Kalbėdamas apie gluosnių auginimą, ūkininkas pabrėžė dar vieną problemą. Anot jo, netinkamose vietose pasodinti gluosniai suardo melioracijos sistemą ir iš tokios veiklos daugiau nuostolių nei naudos. Be to, nuostolių neišvengia ir kaimyninių laukų savininkai.
Viena ranka duoda, kita – atima
Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė Marytė Lukaševičienė palaikytų bet kokią veiklą, kuri suteiktų kaimo žmonėms užimtumą ir pajamų. Tačiau Ignalinos krašte gluosnių augintojų neatsirado. „Raginimų buvo, bet karklų niekas neaugina. Užtat turėsime biojėgainę, kuriai reikės žaliosios masės. Bėda ta, kad mūsų nederlingame krašte jos daug nepriauga“, – sakė ūkininkė.
Anot M.Lukaševičienės, prieštaringų vertinimų nusipelnė žemės ūkio ministro V.Juknos deklaruojamas prioritetas gyvulininkystei. „Pritaikius išmokų moduliaciją ir sankcijas dėl sąlyginių galvijų neatitikimo deklaruotiems plotams, kai kurie mūsų krašto žemdirbiai gaus mažiau paramos. Viena ranka žada duoti paramą, kita – ją atimti. Tai žeidžia žmones, kurie sąžiningai dirba“, – piktinosi Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos rajono skyriaus pirmininkė.
Ūkininkė pabrėžė, kad rajone yra tokių žemių, kurių net labiausiai norint negalima dirbti. „Kai pirkome valstybinę žemę, mums atmatavo visokius griovius, šlaitus, krūmokšnius, šlapynes, kurių negalime suarti. Štai pernai kai kurie sklypai pavasarį buvo apsėti, o rudenį nepavyko nuimti derliaus, nes buvo labai šlapia. Tokius ūkininkus turime suprasti“, – teigė M.Lukaševičienė.
Srėbsime pasekmes
Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius Darius Dzekčiorius skeptiškai vertina siūlymus žemdirbiams blaškytis ieškant alternatyvių žemės ūkiui veiklų. Juolab kad žemdirbystės tradicijos Lietuvoje yra istoriškai susiklosčiusios. Tik, anot jo, reikėtų neperlenkti lazdos plėtojant augalininkystę. „Jei pusę Lietuvos užsėsime javais, o kitą pusę užsodinsime miškais ir karklais, netrukus srėbsime ir pasekmes“, – sakė D.Dzekčiorius. Anot jo, ieškant geriausių sprendimų, kokia veikla užsiimti tam tikrose žemėse, nereikėtų išradinėti dviračio. „Paprastai derlingose žemėse auginami javai, mažiau derlingesnėse gaminamas pienas, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse auginami mėsiniai galvijai, o visai skurdžiose – avys arba ekstensyvių veislių mėsiniai galvijai“, – aiškino Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius.
Tačiau Lietuvoje mėsinius galvijus pradėjo auginti derlingesnių kraštų ūkininkai, nes galvijams įsigyti reikia nemažų investicijų. „Dabar siekiame, kad kuo daugiau galvijų ganytųsi nenašiose žemėse Molėtų, Zarasų, Ignalinos, Šalčininkų, Varėnos ir kituose rajonuose. Labai svarbu, kad prioritetas gyvulininkystei būtų įteisintas, kitaip toks siekis teliks žodžiais“, – pastebėjo D.Dzekčiorius. Pasak jo, mėsinės galvijininkystės sektorių sustiprintų parama veislinei medžiagai, išmokos už gamybą, supaprastintas ūkinių pastatų mėsiniams galvijams laikyti statybų įteisinimas. Naudinga būtų ir kova su vadinamaisiais sofos ūkininkais.
Komentarai
Iš viršaus veiklos nenurodysi
Vytautas Byla , Žemės ūkio ministerijos Melioracijos ir biokuro skyriaus vedėjas
Žemdirbiai turi patys galvoti ir nuspręsti, kokia veikla jiems tinkama, nes iš viršaus to nenurodysi. Yra parengtos miško ir žilvičių auginimo taisyklės, kurių besilaikantiems augintojams skiriama parama. Mes įgyvendiname ES politiką. Europos Komisija keičia požiūrį į biodegalų gamybą. Tradicinių (pirmos kartos) biodegalų gamybą iš rapsų ir javų siūloma riboti nuo anksčiau numatytų 10 proc. iki 5 proc. Kitus 5 proc. turėtų sudaryti antros kartos biokuras, pagamintas iš žemės ūkio ir medienos atliekų.
Reikia adekvačios paramos
Juozas Baublys , Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos pirmininkas
Vertėtų daugiau kalbėti apie savininkams dar negrąžintas ar grąžintas apleistas ir krūmokšniais ar medžiais apaugusias žemes, kurias dabar sunku įdirbti. Nemanau, kad dirbantys ūkininkai turi apleistų žemių. Ką auginti tokiose žemėse, pagal jų našumą ir galimybes turi nuspręsti patys žemdirbiai ar savininkai. Kol kas daug ūkininkų nesusižavėjo energetinių augalų auginimu. Matyt, neapsimoka. Nenašių žemių ūkininkams nelengva ir plėtoti gyvulininkystę. Palyginti su derlingų kraštų žemdirbiais, jie pagal galimybes investuoti, turimą techniką yra atsilikę 5–7 metais. Kad jie sutvirtėtų ir galėtų investuoti į mėsinius galvijus, reikia adekvačios paramos.
