Kelioms Europos valstybėms susidūrus su dideliais ekonominiais sunkumais, Europos Sąjunga siekia bet kokiomis priemonėmis išvengti šalių narių bankroto. Tačiau kadaise bankrutavusių valstybių pavyzdžiai rodo, kad tai nebūtinai yra pats blogiausias scenarijus.
Apie Europos dabartį ir ateitį “Respublika" kalbėjo su filosofu Vytautu RADŽVILU.
Aukojama viskas
- Ar teisūs tie, kurie sako, kad bankrutavusios šalys išlošia daugiau nei tos, kurios moka savo skolas ir toliau skolinasi?
- Visiškai teisūs. Graikai skiriasi nuo lietuvių, nes blaiviai vertina savo padėtį. Europos Sąjungai jie pateikė alternatyvą: arba mes skelbiame valstybės bankrotą, kuris brangiai kainuos visai euro zonai, arba ES prisiima savo atsakomybės dalį ir gelbsti Graikiją. Lietuvoje giriamasi, kad šalis išvengė bankroto, tačiau nutylima, kokia to kaina.
Pats savaime, valstybės bankrotas nėra malonus sprendimas, tačiau rinkos ekonomikos sąlygomis - tai vienas efektyviausių ekonominių problemų sprendimo būdų. Lietuva, kuri iš karto atmetė bankroto galimybę, paprasčiausiai leido tarptautinėms organizacijoms mūsų problemų nepastebėti. Bankroto gal ir bus išvengta, tačiau neįsivaizduojama kaina.
- Paprastiems žmonėms geriau, kad valstybė bankrutuotų?
- Bankrotas, kad ir koks jis nemalonus, atveria galimybes derėtis su ES ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis dėl ekonominio sanbūvio sąlygų. Lietuva yra tarptautinės ekonominės erdvės dalyvė ir vienos dalyvės žlugimas ilgalaikėje perspektyvoje niekam nėra naudingas. Tačiau pripažinus bankroto galimybę, būtų galima realistiškai tartis dėl sąlygų, kuriomis būtų galima imtis gaivinti Lietuvos ekonomiką.
- Kuo dabartinė Lietuvos ekonominė filosofija ydinga?
- Šiuo metu svarbiausiu ekonominės politikos tikslu laikomas monetarinis stabilumas. Kitaip tariant, bet kokia kaina stengiamasi išsaugoti valiutos vertės pastovumą. Nors valiutos stabilumas yra svarbus, jei šis tikslas suabsoliutinamas, visiškai ignoruojami šalies socialinės ir ekonominės plėtros rūpesčiai.
Valiutų stabilumą gina tokios organizacijos kaip Tarptautinis valiutos fondas. Vaizdžiai kalbant, jų filosofija remiasi tuo, kad dėl valiutos stabilumo galima aukoti viską. Pateisinami net tokie dalykai kaip masinė emigracija, teoriškai - net žmonių marinimas.
Lietuva lieka pasyvia stebėtoja
- Lietuvos Vyriausybė sako, kad graikai gali iš mūsų pasimokyti taupumo.
- Lietuvoje dabar sakoma, kad Graikija mums labai blogas pavyzdys, esą ėjome teisingu keliu. Iš tiesų Graikija išvengė Lietuvos likimo. Atėnuose vykę protestai prieš reformas parodė, kad graikai yra visuomenė, kuri neketina priimti vienašališko monetarinės politikos modelio, nes pastarasis - negyvybingas.
Graikai protestais parodė, kad jie nesitaikstys su tarptautinių finansinių institucijų primetamais reikalavimais. Be abejo, Graikija turės padaryti tam tikras išvadas, tačiau jie privertė ES pripažinti, kad dėl krizės kalta ir Bendrija. Būtent ES išmokė šią ribotų galimybių valstybę gyventi taip, kaip gyvena Vokietija, kitaip tariant, skatino vartotojiškumo nuotaikas.
Skirtumas nuo Lietuvos tas, kad graikai derasi su ES kaip lygūs su lygiais, o Lietuva toliau eina savo keliu, tad yra pasyvi stebėtoja. Rezultatas - Graikijos ekonomika po šios krizės bus modernizuota, tuo tarpu Lietuvos ekonomika bus sužlugdyta ir niekas nežino, kaip ją atgaivinti.
- Tad graikų pragmatizmas nugalėjo lietuvių nuolankumą, nors graikų padėtis ir sunkesnė?
- Laimėjimas ar pralaimėjimas priklauso ne nuo to, kokia dabar valstybės padėtis, bet nuo to, kaip iš šios padėties brendama. Graikai ryžtingai ėmėsi ginti savo interesus.
Lietuva sugebėjo didžiuotis tuo, kad išvengė bankroto, tačiau šių pagyrų nejauku klausyti, ypač matant, kaip auga mūsų skolos. Turint omenyje mūsų ekonomikos pajėgumus, skolų dydis - astronominis.
Euras - avantiūriškas projektas
- Tiesa, kad ES milijardais gelbėja ne Graikiją, o bankinę sistemą?
- Taip. Tačiau graikai tą suprato. Nežinau, ar jie mąstė ciniškai, ar blaiviai, tačiau jie parodė, kad puikiai supranta ES žaidimo taisykles. Graikija žino, kad jos ekonomikos žlugimas kelia grėsmę visos ES ekonomikos stabilumui ir tuo meistriškai pasinaudojo siekdama naudos sau. Jie su Bendrija kalbėjo net ne prašytojų, o ultimatumo kalba. Lietuvai iki to labai toli.
- Dalis ekonomistų pabrėžia, kad euras buvo avantiūriškas projektas. Ar galima taip sakyti?
- Taip. Euro įvedimas buvo ne finansinis ar ekonominis, o, visų pirma, politinis sprendimas. ES iki šiol kontroliuojama neturint aiškios strategijos. Akivaizdu, kad euro zonos kūrimas turi avantiūros bruožų.
Sukurti euro zoną pakurstė siauri bankų interesai, todėl dabar visa ES moka didžiulę kainą už šį neapgalvotą žingsnį. Be abejo, euro nepanaikinsi, taigi kiekvienos valstybės reikalas adekvačiai šią situaciją suvokti ir veikti atsižvelgiant tik į savus interesus. Deja, Lietuva ir Graikija šioje vietoje - ryškus kontrastas.
Prasideda sprogimų banga
- Kas laukia euro zonos?
- ES viso labo atidėjo problemą. Net jei ir bus sukurtas euro stabilumo fondas, nėra griežtų taisyklių dėl euro stabilumo palaikymo. Tad šio fondo nepakaks. Pačioje euro zonoje slypi struktūrinis defektas, jo esmė - viskas grįsta išimtimis ir savavališkomis prielaidomis.
Jei euras neturi stabilumo pagrindo ES ekonomikoje, anksčiau ar vėliau krizė turėjo kilti. Manau, prasideda savotiškų sprogimų banga, kada ir kur ji baigsis - neaišku. Problemos gilėja, o ES tik gesina gaisrus.
- Ar reikia tokiu atveju veržtis į euro zoną?
- Akivaizdu, kad šioje vietoje vargu ar galima mąstyti kitaip, nei mąsto britai. Jie pareiškė, kad neprivalo gelbėti euro, ir tai ne atsitiktinis pareiškimas. Britai įrodė, kad turi stiprias valstybingumo tradicijas, kad puikiai suvokia savo interesus. Paradoksalu, bet graikai tam tikra prasme taip pat seka britų pėdomis.
Valentinas Beržiūnas
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
