Dėdama eurą prie euro Vokietija jau metus traukia Graikiją iš duobės, bet jos entuziazmas blėsta. Kodėl vokiečiai nebenori šelpti Europos?
Naujos finansų krizės baimė kūlversčiais ritasi per Europą – vyriausybės įgyvendina taupymo programas, įšaldo pensijas. Bet viena valstybė lieka nuošalyje – tai Vokietija.
Prieš dešimtmetį čia vykusios ekonominės reformos buvo mažiau dosnios liaudžiai nei kitose šalyse, bet padėjo apsaugoti nuo nuosmukio, kai pasaulis nusprendė pirkti mažiau automobilių BMW ar skalbyklių,,Bosch".
Šiandien, kaip dauguma kaimynių taupo, Vokietijos socialinėje sistemoje kaupiasi pelnas iš vienų aukščiausių mokesčių Europoje. Vokiečiai stebisi, kodėl už šalies sienų nevyksta tas pats, ir spaudžia kanclerę Angelą Merkel nepersistengti dėl paramos kitiems. O Europa Vokietijai primena, kad jos turtą krauna ir iš eksporto gaunami milijardai.
Tvari socialinė sistema
Antrąjį ketvirtį Vokietijos ekonomikos augimas beveik sustojo, o A. Merkel pasiaukojimą toliau šelpti prasiskolinusią Pietų Europą pasmerkė Vokietijos parlamentas ir Konstitucinis Teismas. Bet ekonomistai teigia, kad šalies socialinę sistemą nuo deficito kitaip nei likusioje Europoje vis dar saugo didelės pajamos.
Štai Prancūzija jau pabrangino gydymo paslaugas ir nukėlė pensinį amžių, Britanija tris kartus padidino aukštojo mokslo kainą. Net Ispanijos socialistai ėmėsi visai nesocialistinių priemonių ir suvaržė profesinių sąjungų galias.
,,Kol Pietų Europa varžo dosnias savo socialines sistemas, Vokietija galvoja apie kitus dalykus„, – dienraščiui ,,Washington Post“ komentavo Andreasas Knabe, Laisvojo universiteto Berlyne ekonomistas.
Turtus krovė reformos
Prieš dešimtmetį Vokietiją kaustė lėtas augimas, galybė bedarbių džiaugėsi pragyvenimui pakankamomis pašalpomis, šalis vilkosi kaimynių užnugaryje. Tuomet kancleris Gerhardas Schroderis skausmingomis reformomis nubraukė dosnias pašalpas ilgalaikiams bedarbiams, reformavo pensijų sistemą.
Šalies pramonė taip pat prisidėjo: atlyginimai per pastarąjį dešimtemtį čia beveik nepasikeitė, nors įmonių pelnas ir darbuotojų mokami mokesčiai augo. Tačiau tai pavertė Vokietiją viena konkurencingiausių regiono eksportuotojų. Prie to prisidėjo ir euro zonos sukūrimas – bendra valiuta atpigino vokišką produkciją užsienyje.
Be minėtų reformų, Vokietijos gerovės sistema liko pakankamai dosni: vokiečiai gauna du trečdalius atlyginimo siekiančias motinystės išmokas, ilgas kasmetines atostogas ir tvarkingą sveikatos apsaugą.
Vis dėlto ekonomiškai naudingos reformos sužlugdė G. Schroderio politinę karjerą ir į jo vietą atėjo A. Merkel. Bet būtent dėl jų šiandien Vokietija laikosi saugioje užuovėjoje. Nors augimas lėtėja ir euro zoną kausto krizės grimasos, nedarbas Vokietijoje tesiekia 6,1 proc. – jis yra žemiausias nuo 1992 metų.
Krizės išbandymas
Dalis vokiečių nėra patenkinti santykinai menkai mokamu darbu, tačiau ekonomistai sutinka, kad tokia darbo rinkos struktūra padėjo išlaikyti stabilią ekonomiką ir socialinę apsaugą.
Didžiausias išbandymas šiai sistemai kilo per pastarąją finansų krizę, kai aukštos kokybės vokiškos produkcijos paklausa užsienio rinkose smuko, o šimtai tūkstančių darbuototjų darbdaviams tapo nebereikalingi.
Stebėtina, bet nedarbas šalyje tuomet nenustojo mažėti. Tai buvo G. Schroderio reformų rezultatas: subsidijuodami algas darbdaviai naudojosi valstybės lėšomis ir taip išvengė atleidimų bangos.
EBPO duomenimis, 200 tūkst. darbo vietų išsaugojimas Vokietijai kainavo daugiau nei 5 mlrd. eurų. Tačiau, ekonomistų vertinimais, išaugęs bedarbių pašalpų skaičius, vartojimo mažėjimas ir mažesnis mokesčių surinkimas šaliai būtų kainavę gerokai daugiau.
Vis dėlto per krizę skatinusi darbo rinką ir pramonę nepalūžti Vokietija artimiausiais metais turės padengti tas išlaidas. A. Merkel ir šalies finansų ministras Wolfgangas Schauble jau prakalbo apie diržų veržimąsi netolimoje ateityje.
Mokesčių apynasris
Žinoma, visos malonės turi savo kainą. Išoriškai tvirtą Vokietijos ekonomiką kausto kone didžiausi mokesčiai visoje Europoje ir visuomenės ekonominio nesaugumo jausmas, kurį kelia menkai mokamų darbų gausybė bei mažos uždarbio augimo perspektyvos.
Statistinis vokietis nuo kiekvieno uždirbamo euro mokesčių surinkėjui atseikėja beveik 40 centų – daugiau nei perpus mažiau sumoka statistinis JAV darbuotojas, gerokai mažesnė dalis mokesčiams tenka ir Prancūzijoje bei Britanijoje.
Didesnę mokesčių naštą palaiko ir dauguma Vokietijos politinio spektro, pasisakančio ne tik už kokybiškas valstybės paslaugas, bet ir už jas mokamą nemenką sumą. Tam pritaria ir rinkėjai. Televizijos ARD tyrimo duomenimis, 70 proc. visuomenės palaiko didesnius mokesčius, kurie padeda išvengti valstybės skolinimosi.
Sau, ne kitiems
Todėl vokiečiai kreivai žiūri į skolose skęstančią Europą ir nebepalaiko A. Merkel siekių savo pinigais traukti Graikiją, Airiją, Portugaliją iš finansų duobės. Pastarosios reitingai jau pasiekė istorines žemumas. Dešimtmetį gaunantieji nekylančius atlyginimus nebenori jų dalies atiduoti šalims, kurių gyventojai visą tą laiką gyveno ne pagal išgales.
Vokiečiai nenori šelpti graikų dėl dviejų priežasčių. Pirma, silpnėja jų kaltės jausmas dėl per II pasaulinį karą padarytų nusikaltimų, todėl jie nebesijaučia skolingi ir nori būti normalūs Europos piliečiai. Kita vertus, vokiečiai nebėra užtikrinti šviesia ateitimi. Apklausų duomenimis, 60 proc. vokiečių mano, kad ateityje jų gyvenimo padėtis tik blogės. Jie mano, kad padėtis sukasi neigiama linkme: užuot mokėjus graikams, reikėtų skatinti vietos verslą ir darbo rinką.
,,Pinigai turi būti išleisti čia, o ne nutekinti Graikijai„, – dienraščiui ,,New York Times“ sakė juvelyrinės krautuvės pardavėja Eva Frober. Ji teigė dabar turinti išgyventi už 1 000 eurų per mėnesį. ,,Man labai gaila žmonių Graikijoje, bet ir Vokietijoje turime alkstančių vaikų", – pabrėžė moteris.
