Turbūt pastebėjote – iš Europos peizažo dingo keltų ir baltų tigrai. Tik zuikių ausys šen ir ten iš už krūmų kyšo. Ne tigrų metas.
Užtat Europos ir pasaulio šalių vyriausybės gavo deramą progą parodyti, ką sugeba, reaguodamos į aštriausias nacionalines problemas.
Iškart pasakysime, kad jos tikrai „rodo“. Visiškas pasitikėjimas laisvos rinkos balansuojančia galia jau nuo pokario metų išgrūstas į akademinių teoretizavimų rezervatą. Valdžia pasiraitojo rankoves ir ...
Taigi, kas po „ir“? Padėčiai itin pasunkėjus, matome dvi orientavimosi kryptis valstybių ekonominėje politikoje. Viena jų – refleksinė, kaip Pavlovo šuniukų: gelbėtis pavieniui, žiūrėti pirmiausia savų interesų, išorės ekonominiuose santykiuose pasinaudoti ekonominio nacionalizmo (naujojo merkantilizmo) instrumentais. Antra kryptis, faktiškai pokario metais įdiegta ir kultivuojama praktika – telkti ir koordinuoti valstybių pastangas tarptautiniu mastu valiutų kursų ir prekybos srautų stabilumo vardan. Ją galėtume vadinti Bretton Woodso dvasia. Jos esmė – savos ekonomikos problemos neturi būti sprendžiamos partnerių sąskaita, valstybės turėtų koordinuoti veiksmus ten ir tiek, kur ir kiek tie veiksmai turi tarptautinį poveikį.
Jei Prancūzija, spręsdama savo susvyravusios automobilių pramonės problemas, ragina savo gamintojus perkelti surinkimo gamyklą iš Čekijos į Prancūziją, tai ir bus tipiškas gelbėjimosi partnerių sąskaita pavyzdys. Jei šalis euro zonos narė viršija racionalų biudžeto deficito lygį, naudodamasi tuo, kad dėl jos vienos įsiskolinimo didėjimo palūkanos euro zonoje nekyla, tai ji sau iškart nepakenkia, tik patyliukais destabilizuoja visos zonos finansus.
Pasaulyje JAV kol kas rūpinasi savimi ir net skelbia savo seno įstatymo „Pirk amerikietišką prekę“ aktyvavimą. Tiesą sakant, bendradarbiauti ji nelabai ir moka. Ima rastis pavienių, nors ne tiek atvirai protekcionistiškų judesių ir Europoje – gelbstint tą ar kitą sušlubavusį sektorių nacionalinio biudžeto lėšomis.
Kita vertus, jau girdėti balsų, siūlančių Europos Sąjungos (ES) šalių narių finansų bei automobilių gamybos sektorius paskelbti esančius krizės būklėje ir pavesti jų laikiną administravimą specialiai sudarytoms darbo grupėms, kurioms vadovautų Europos Komisija (EK). Tik bendri sprendimai, teigia pasiūlymo autoriai, buvęs Italijos premjeras Giuliano Amato ir buvusi EK narė italė Emma Bonino, išspręs problemą.
Neatsitiktinai kalbama apie tuos du sektorius – abu didesnėse valstybėse sudaro vos ne penktadalį visos ekonomikos, abu viens kitu gyvuoja.
Kaip čia neprisiminsi Europos anglių ir plieno bendrijos įkūrimą – kai karo nualintoje beatsikuriančioje Europoje dvi strategiškai svarbios šakos buvo faktiškai sujungtos ir tapo administruojamos bendros šešių valstybių sudarytos institucijos, koordinuojančios gamybos apimtis, užsakymų skirstymą, kainodarą, valstybių paramos teikimą, technologinį atnaujinimą. Tai buvo 1951 metai. Reikalai ėjosi netikėtai gerai, tad buvo nuspręsta pratęsti idėją visai ekonomikai ir įkurti Europos ekonominę bendriją (1958 m.).
Italų integracijos veteranų pasiūlymas vargu ar bus priimtas – ES nemėgsta (ir negali) daryti ryžtingesnių ir rizikingesnių žingsnių. Tačiau veikla būtent šia, veiksmų koordinavimo kryptimi, intensyvėja.
Kitas veteranas - vėl italas! – buvęs EK pirmininkas Romano Prodi, pasiūlė dar veiksmingesnį žingsnį: padidinti ES biudžetą nuo dabartinių 1 proc. ES BVP iki 1,25 proc., tą prieaugį panaudojant papildomai paramai toms ES šalims, kur ekonominė situacija ypač įtempta.
Tačiau šis visiškai priimtinos logikos pasiūlymas, galima neabejoti, bus sutiktas priešiškai tose šalyse, kuriose santykiai su ES biudžetu yra matematiškai neigiami.
Todėl bus įdomu stebėti, kuo pavirs garsi retorika apie koordinuotus veiksmus ir realią, tikrą paramą Bendrijoje, kai aukščiausieji vadovai priims sprendimus. „Financial Times“ jau pakurstė europiečius, sakydamas, kad kol kas ES veiksmai susigrumiant su ekonomikos krize toli gražu neprilygsta JAV veiksmų mastui ir energijai.
Vasario 22 d. Berlyne aštuonių didžiausių ES šalių narių atstovai tarėsi kaip sustiprinti finansų rinkų priežiūrą, stabilumą ir skaidrumą. Tai, kas ten buvo aptarta, bus toliau svarstoma, greta kitų valstybių pasiūlymų, 20 stambiausių pasaulio valstybių vadovų pasitarime Londone balandžio pradžioje. Kovo 1 d. Briuselyje įvyks neeilinis EVT posėdis, skirtas finansų stabilizavimo klausimas, kur daug dėmesio bus skirta valiutų destabilizacijai (jau esamai ir gresiančiai) naujose ES šalyse narėse. Jame taip pat bus svarstomas ir vadinamųjų euroobligacijų klausimas.
Tas obligacijas (jas Davoso forumo metu pasiūlė vėlgi italas, šalies finansų ministras Giulio Tremonti) koordinuotai leistų euro zonos šalių vyriausybės, ir jos būtų garantuojamos visų 16 zonos valstybių. Taigi, dėl tokio patikimumo jos galėtų būti platinamos santykinai mažomis palūkanomis ir euro zonos šalys gauti pigų kreditavimosi būdą. Atitinkamai ne euro zonos šalys susidurtų su mažesnėmis skolinimosi galimybėmis ir būtų priverstos mokėti dar didesnes palūkanas.
Sunerimusi Lenkija sureagavo gan greitai – turime užkirsti kelią tokiam „dviejų greičių Europoje“ projektui. Ji ėmėsi iniciatyvos tą pačią dieną, kai vyks neeilinė Europos vadovų taryba (EVT), prieš prasidedant bendram posėdžiui, surengti naujųjų ES šalių narių vadovų susitikimą Lenkijos atstovybėje Briuselyje – pabandyti susitarti dėl bendros pozicijos, kuri būtina siekiant, kad EVT sprendimai nebūtų padaryti vadovaujantis vien senbuvių interesais.
Iškart po to, kovo 2 d. Prahoje įvyks dar vienas ES šalių ir vyriausybių vadovų susitikimas – Čekija susirūpino pastebėjusi protekcionistinių veiksmų pavojų Unijoje. O po dviejų savaičių vyks dar viena EVT – jau eilinė, skirta platesnio pobūdžio ekonomikos problemoms aptarti.
Pažindami ES galime prognozuoti, kad tų intensyvių pasitarimų rezultatas bus kompromisinis; veiksmingiausių priemonių nebus imtasi, tačiau kažkas papildomai atsiras, ir tas, kas atsiras, truputį padidins veiksmų koordinavimą bei paramą silpnesniems vardan visos Bendrijos stabilizavimo ir greitesnio atsigavimo.
Bet gali būti ir blogiau – nesėkmė susitariant (nesusitarimas dėl svarbių dalykų arba susitarimas priverčiant silpnuosius paklusti) baigsis tuo, kad Bendrijoje išryškės skilimas, potencialus gilesniu eižėjimu.
Kokia Lietuvos pozicija tais klausimais? Jūs, ko gero, pirmas žmogus, paklausęs apie tai šioje valstybėje.
