Vykdančiosios valdžios atstovai statybų ir nekilnojamojo turto plėtotojų verslui žada mesti dar vieną gelbėjimosi ratą – viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę (VPSP). Kas tai per daiktas ir ką su juo daryti tiek verslininkai, tiek ir viešojo sektoriaus atstovai turi labai menką supratimą, nors visoje Lietuvoje tokiais galima laikyti keliasdešimt įgyvendintų projektų.
Iki metų pabaigos valdžia planuoja priimti teisės aktus, skaidriau reglamentuojančius viešąją ir privačią partnerystę. Jos esmė – investicijų pritraukimas viešųjų paslaugų plėtrai ir jų vykdymo perdavimas privačiam verslui. Projektų įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su statybomis ir nekilnojamojo turto plėtra.
Skuba kurti įstatymus
Ūkio ministras Dainius Kreivys sakė, kad pagal parengtą Vyriausybės planą 2010-2011 m. į šalies ekonomiką per viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės programas ketinama įlieti apie 7,4 milijardo litų. Ruošiamas detalusis VPSP projektų ir investicijų planas, kaip tos lėšos bus paskirstomos skirtingoms sritims. Skamba viltingai. Tačiau ar pavyks tuos planus deramai įgyvendinti, specialistai abejoja.
Vakarų demokratiškasis pasaulis yra sukūręs ne vieną efektyviai veikiančią VPSP formą ir jas sėkmingai taiko. Lietuvoje iki šiol veikia tik vienas teisės aktas, reglamentuojantis viešąją ir privačią partnerystę – koncesijų įstatymas. Jis reglamentuoja valstybės institucijų ir verslininkų santykius, kai valstybės turtas yra perduodamas privatiems subjektams, arba jiems suteikiama teisė tokį turtą sukurti, jį eksploatuoti tam tikrą laikotarpį, teikti paslaugas ir tokiu būdu susigrąžinti investicijas bei gauti pelną. Po 25 metų turtas pereina valstybės nuosavybėn. Tai ilgiausias terminas, per kurį projektas turi atsipirkti.
Pasak „Sorainen“ advokatų kontoros advokato Kęstučio Adamonio, lietuviškasis koncesijų įstatymas nubrėžia pernelyg plačias atsakomybės ribas. Didžiąją dalį koncesinių projektų lydi politiniai ir korupciniai skandalai, todėl savivaldybių, kurios daugiausiai yra atsakingos už viešosios infrastruktūros plėtrą, valdininkai paprasčiausiai jų ėmė bijoti ir vengti. „Prisiminkime istorijas, susijusias su savivaldybių šilumos ūkio koncesijų sutartimis ar vaikų maudynes vandens parkuose, kurias apmoka savivaldybė. Taip atsitinka dėl to, kad iki šiol nėra tinkamo koncesijų reglamentavimo. Įstatymas yra labai platus teisinis rėmas, kuriame palikta daug veikimo laisvės, o tuo pačiu ir prielaidų įvairiems įtarinėjimams korupcija“, – mano advokatas.
Šiuo metu Seimas yra priėmęs koncesijos įstatymo pataisas, kurios tiksliau apibrėžtų jo veikimo principus, šalių įsipareigojimus, prievoles ir rizikas. Ūkio ir Finansų ministerijose sudarytos darbo grupės, turėsiančios paruošti reikiamus poįstatyminius aktus, metodines rekomendacijas ir visą pluoštą kitų dokumentų, kad nuo kitų metų sausio 1-osios įstatymo pataisos pradėtų veikti.
Birželio pabaigoje Seimas priėmė ir kito – investicijų įstatymo pataisas, keletą metų dūlėjusias valdininkų ir politikų stalčiuose. Įstatyme taip pat atsirado viešosios ir privačios partnerystės sąvoka ir įteisinta dar viena jos forma, kai privatus subjektas investuoja į valdžios funkcijoms priskirtas veiklos sritis ar turtą ir vykdo veiklą. Atlygis už tai jam mokamas iš valdžios biudžeto.
Jolanta Lunevičienė, žurnalas „Statyba ir architektūra“
