2010 metų vasario 11 dieną Vilniuje, „Crowne Plaza Vilnius“ seminare „Integruok! Rinkodaros komunikacija 2010“, pranešimą skaitys viešųjų ryšių agentūros „Viešųjų ryšių technologijos“ direktorius Kęstutis Gečas.
- Sakote, jog komunikacija yra tarsi vaidmuo teatro scenoje. Kaip įvardintume šiuo metu Lietuvoje vykstantį komunikacijos (plačiąja prasme – nuo politikų, gyventojų tarpusavio bendravimo iki vidinės komunikacijos verslo įmonėse) spektaklį: tragedija, komedija, kostiuminė drama...? O gal derama komunikacija mūsuose dar tik repetuojama?
Įdomesnių arba mažiau įdomių spektaklių vyksta nuolat. Kai kuriuos mes stebime su dideliu dėmesiu, apie kai kuriuos išgirstame tik užuominas.
Žinoma, pati didžiausia drama, kurią stebime šiandien, vadinasi „Ekonominis sunkmetis“. Ši drama turi ir savo herojus, kurie bando įveikti mitinę pabaisą, kurios vardas „Krizė“. Joje yra labai daug siužetinių linijų: tragedijų, kai bankrutuoja įmonės ir žmonės lieka be darbo, o kai kurie verslininkai net nusižudo. Tačiau yra ir tragikomiškų aspektų, ypač susijusių su parlamentarais, kurie sugeba ir už kolegas pabalsuoti, ir šviesoforus padaužyti – šių realybės siužetų atspindžių galite pamatyti bene kasdien TV laidoje „Dviračio šou“.
Tuo pačiu metu galime stebėti bent po kelis mini spektaklius šou versle, kur žvaigždės pykstasi, taikosi, apkaltinami išprievartavimu, gimdo ir skiriasi. O kiek dar vaidmenų žmonės atlieka kasdienybėje, apie ką neskelbia žiniasklaida – naujienos apie kaimynus, giminaičius, draugus. Dauguma spektaklių yra banalūs ir nuobodūs, tačiau kai kurie yra išskirtiniai, kai dažnas pagalvoja, kodėl apie tai dar nerašo laikraščiai.
Labai daug spektaklių vyksta versle. Skirtingai nuo kitų spektaklių, čia jie yra labiau planuojami ir trunka žymiai ilgiau. Savo vaidmenį kompanija pradeda vaidinti nuo užgimimo iki didžiulių poslinkių jos gyvenime – pasikeitus strategijai, akcininkams. Didieji bando vaidinti nenugalimus kolosus, mažiukai visa krūtine stoja už demokratiją ir konkurenciją bei skelbiasi kovotojais su monopolio ir stagnacijos blogiu. Treti bando būti originalūs, naujoviški ar net maištininkai, siūlydami „iš esmės naujus produktus“.
Verslo atliekami vaidmenys turi dar vieną skirtumą nuo kitų. Jie yra ne tik gerai suplanuoti, bet ir vaidinami atsakingai. Labai retai šiuos vaidmenis atliekantys aktoriai leidžia sau ekspromtą.
Šalto dušo metai
- Kokias didžiausias naujoves – asmeninius atradimus bei kitų patirtį – ryšiuose su visuomene atnešė praėję metai?
Ryšiai su visuomenei 2009-ieji buvo „šalto dušo“ metai, kaip ir visai valstybei. Tačiau, iš kitos pusės, mes pergyvename labai įdomius laikus, nes kinta pati žiniasklaida – su ja susijusi didžioji mūsų veiklos dalis. Kanalų skaičiaus augimas, žiniasklaidos kėlimasis į virtualią erdvę, socialinių tinklų augimas keičia ryšius su visuomene.
- Kaip apibūdintumėte „alternatyvų požiūrį į ryšius su visuomene“? Kokie jo skirtumai ir pranašumai lyginant su tradicine komunikacija?
Pirmiausia reikia kalbėti apie požiūrį. Priemonių arsenalas iš esmės išliks tas pats – pavyzdžiui, vienoks ar kitoks pranešimas spaudai kaip organizacijos informacijos apie save paskelbimo forma. Tačiau ryšiai su visuomene jau turi suvokti visumą, kaip veikia visas pasaulis, ir kaip šis priima tavo atstovaujamą organizaciją. Dažnai reikia koncentruotis ne į tai, ką organizacija jau nuveikė įdomaus, o galvoti, ką organizacija gali pasakyti visuomenei aktualaus ir nuveikti kažką, kas nebūtinai susiję su tiesiogine jos veikla.
- Šiuo metu ES siekia Lisabonos strategijos įgyvendinimo, kurios dalimi yra žinių pagrindu paremtos visuomenės kūrimas. Lietuva irgi pristatė „Inovacijų versle 2009-2013 metų planą“. Deja, statistika rodo, kad tik nedidelė dalis Lietuvos verslo yra inovacijomis paremtas verslas. Bet reklama, manau, yra iš tų kelių išimčių. Gal reklama su savo novatoriškumu yra tai, kas išjudins lietuviško klimato sušaldytą verslą ir suteiks pavyzdį ir jėgų kovoti, ir taip išbristi iš savęs gailėjimosi bei, galiausiai, iš krizės? (klausimą uždavė Balsas.lt skaitytoja Aušra Stepanavičiūtė)
Lietuvos verslas labai greitai mokosi, taip pat ir inovacijų. Manau, didžiausia bėda, kad nekilnojamojo turto ir gerovės burbulas, kuris pastaraisiais metais buvo išpūstas, verslui padarė meškos paslaugą – jis apie komunikaciją mąstė pernelyg primityviai ir paprastai. Neinvestavo į ją tiek, kiek reikėtų, o tai reiškia, kad neišnaudojo visų galimybių.
