Krizė atėjo ir sujaukė visų planus. Pirmiausia, verslininkų, o paskiau ir visų kitų mirtingųjų.
Greičiausiai pirmą kartą nepriklausomoje Lietuvoje verslininkai kapitalizmo grimasas pamatė iš arti. Bendrovių pelnus staiga pakeitė nuostoliai, o suvaldyti bet kokį procesą darėsi vis sunkiau. Išgyvenant pasaulinę ekonomikos krizę protingiausi greit suprato, kad reikia rizikuoti ir priimti netradicinius sprendimus. Vienas jų – laikini vadovai, kurie įmonę išgelbėja nuo bankroto.
Profesionalūs vadybininkai nėra prisirišę nei prie vienos bendrovės, jie neturi jokių sentimentų, vadovaujasi šaltu protu, savo žiniomis ir patirtimi. Jie gali pabandyti išgelbėti įmonę bet kuriame pasaulio taške, jeigu tik jos savininkai turi pakankamai pinigų. Jie samdomi metams, kurie kainuoja ne vieną milijoną eurų.
„Krizę suvaldantys vadovai iš tikrųjų yra išsigelbėjimas didelėms įmonėms, kuriose reikia įdiegti naujas sistemas ir apmokyti darbuotojus jomis naudotis, nes priešingu atveju vėl grės nesėkmė“, – sako „Persona optima“ direktorė Silvija Petrošiūtė.
Pašnekovė pripažįsta, kad Lietuvos įmonės nepajėgios samdyti tokių vadybininkų, o greičiausiai ir poreikio tam nėra. Mūsų šalyje taip pat nėra išvystyta ir taip vadinama „galvų medžioklė“. Rinka tam per maža.
Lietuviai per daug prieraišūs
Lietuvoje tokių vadovų būtų sunku rasti ir dar dėl vienos prižasties – lojalumo kompanijai, kurioje dirba. Mūsų šalyje žmonės prisirišę prie darbo kaip prie pačio artimiausio žmogaus. „Specialistai šioje rinkoje lojalūs darbdaviui ir gali kentėti labai ilgai. Net ir siūlant naują darbą, solidžią algą niekada negali būti tikras, ar tave lydės sėkmė. Mat lietuvis jaučiasi įsipareigojęs, o išeiti iš darbo jam tiesiog nepatogu...“, – dalinasi mintimis „Persona optima“ vadovė.
Latvių, estų ir rusų santykiai su darbdaviu daug pragamtiškesni. Kaimyninėse šalyse žmonės nėra prisiekę darbdaviui dirbti iki grabo lentos, nesijaučia blogai, jeigu išeina dirbti į kitą įmonę. „Jiems tai visiškai normalu: gavo geresnį pasiūlymą, daugiau pinigų ir keliauja. Ryte mūsų kaimynai ramiausiai gali ateiti į direktoriaus kabinetą ir pranešti, kad nuo rytojaus jie čia nebedirba. Ir nei darbdavys pyks, nei pats žmogus jausis nepatogiai“, – teigia S. Petrašiūtė.
Be to mūsų kaimynus lengviau pervilioti iš vienos įmonės į kitą ir piniginiu požiūriu. Tiek latviams, tiek estams užtenka pasiūlyti 10-15 proc. daugiau nei jie uždirba ir jie sutinka keisti darbą. Tuo tarpu lietuvius reikia vilioti mažiausiai 25 procentais. Tai pradinis taškas, kai žmogus sako: “pagalvosiu". Jeigu dėl naujo darbo reiktų persikelti į kitą miestą, prie siūlomo atlyginimo reikia pridėti dar mažiausiai 10 proc.
„Mes esame agrarininkų tauta. Esam prisirišę prie vietos: čia mūsų sodai, daržai, mama netoli gyvena, vaikai eina įmokyklą... Paprastai tokios buitinės, bet svarios priežastys lemia žmogaus apsisprendimą nekeisti darbo,“ – patirtimi dalinasi personalo atrankos specialistė.
Santykiai buvo iškreipti
Bendrovės „Persona optima“ vadovė S. Petrošūtė džiaugiasi krize, kuri, pasak jos, daugelį dalykų sudėliojo į vietas: „Darbo rinkoje santykiai jau kurį laiką buvo iškreipti. Aš nekalbu apie aukščiausio lygio vadovus, kurie ir anksčiau, ir dabar yra „medžiojami“ tais pačiais būdais. Galbūt šiek tiek pasikeitė tik sąlygos ir darbo paketų turinys“.
Anksčiau darbdavys turėjo nertis iš kailio. Bet kurio lygio darbuotojas reikalaudavo labai daug ir dažnai tikrai nerealių priedų prie algos. Mat atlyginimą siūlydavo visi, o tam kad darbuotojas pasirinktų tave, reikėjo pasukti galvą. „Štai gamykloje dirbantis eilinis darbuotojas prieš kelis metus be didelio vargo iš darbdavio išsireikalauti, kad jį kiekvieną rytą ir vakare po darbo vežtų gamyklos transportas. Nuo šio darbuotojo namų iki darbovietės – penki kilometrai. Transportas įmonei kas mėnesį kainuodavo papildomą tūkstantį litų. Šiandien, manau, toks darbuotojas, geriausiu atveju, eitų kalbėtis su darbdaviu, kad galbūt šis sutiktų padengti pusę sumos, kurią jis išleidžia degalams“, – pasakoja vadovė.
S. Petrošiūtė viliasi, kad saugumas į rinką grįš, bet pergyvenę krizę mes realiau vertinsime savo galimybes ir ateities perspektyvas.
