„Dažnai jaučiu vidinę šizofreniją, – sako Medicinos ir diagnostikos centro vadovas Laimutis Paškevičius. – Viename smegenų pusrutulyje esu verslininkas, kitame – hipokratas.“ Atviras ir tiesus pokalbis apie medicinos verslą Lietuvoje – to ne visada gali tikėtis.
Ligoninės kvapas pasąmonėje asocijuojasi tik su nemaloniais dalykais. Čia jo nėra. Ir galbūt vienintelis dalykas, iš kurio supranti esantis klinikoje, – sniego baltumo chalatais apsirengęs personalas. O ir Medicinos ir diagnostikos centro vadovas – aukštas kostiumuotas vyras, kurį greičiau tikėtumeisi išvysti biurų pastate, o ne medicinos įstaigos koridoriuose. L. Paškevičius sutinka, kad medicinos verslas – specifinis. Čia ne visuomet galioja įprasta verslo logika ir neverta tikėtis greitos investicinės grąžos.
„Pavyzdžiui, galima nupirkti kompiuterinį tomografą, beveik jau išeinantį iš rinkos, už pusę milijono ir visiškai modernų – už 1,5–2 mln., – pasakoja L. Paškevičius. – Pacientai dažniausiai domisi paslaugos kaina, ne įrangos modeliu, o brangesnis tomografas padiktuos ir didesnę kainą. Čia nėra jokios verslo logikos. Bet šis konkretus tomografas padeda diagnozę nustatyti gerokai tiksliau ir apie 68 proc. mažiau skleidžia radiacijos.“
Jis pripažįsta, kad centras investuoja daug, ir tvirtina, jog norintiems įprastos investicinės verslo grąžos medicina nėra tinkama sritis.
„Įprastai investicijos šiame sektoriuje grįžta per 8, gal net 10 metų: nuolat investuoji, perki vis naujesnę įrangą ir tik vėliau tos investicijos pradeda grįžti, – patirtimi dalijasi centro vadovas. – Tačiau vienas pranašumas, kuris gali būti ir trūkumas, – medicinos versle nėra piko, nors tuo metu ekonomika jį gali išgyventi. Kita vertus, esant nuosmukiui medicinos verslas nesmunka, kaip kiti verslo segmentai.“
Jis juokiasi, kad ne batus pardavinėja: žmonės į medikus kreipiasi dėl skausmo, yra grėsmė ir mirti. Tad ekonomine logika paremti sprendimai gali turėti itin skaudžių pasekmių.
Skirtingi pasauliai
L. Paškevičius pasakoja karjerą pradėjęs nuo žemiausio laiptelio – sanitaro darbo, bet maloniausia iki šiol išgirsti pasveikusio paciento padėką.
„Galbūt vėliau tos ausys nuo kartojimo užsilenkia ir tas „ačiū“ tampa kaip „laba diena“ ar „viso gero“, bet man šie dalykai itin svarbūs, – tvirtina jis. – Kai dirbau rezidentu Šv. Jokūbo ligoninėje, asocialius pacientus paprastai gydytojai siųsdavo pas mus. Vienąkart pas mane atėjo asociali moteris dėl prapjauto skruosto, o man įdomu, be to, reikia praktikos įgyti. Kaip tik mokiausi plastinės chirurgijos paslėptos siūlės, susiradau gerą tirpstantį siūlą, susiuvau skruostą – tai buvo pirmoji mano tokia siūlė! Po gana ilgo laiko, vaikštant senamiestyje su kolegomis iš užsienio, matau, į mus bėga ta moteris ir mane apsikabina. Kvapas baisus! O ji man dėkoja už skruostą – rando neliko. Moteris vis tiek lieka moteris.“
Rezidentūrą L. Paškevičius atliko Medicinos ir diagnostikos centre – pats pripažįsta, kad tuomet klinika jam padariusi didžiulį įspūdį, nes gerokai skyrėsi nuo valstybinių ligoninių, kurias L. Paškevičius apibūdina kaip „nelaimingų žmonių sambūrį“.
„O čia žmonės šypsojosi, – prisimena jis. – Nežinau, gal jie buvo pamokyti taip elgtis, o ir pacientų tada nebuvo toks didelis srautas, bet atmosfera buvo visai kitokia. Įranga apskritai buvo kai kas neįtikėtino: pavyzdžiui, tada rentgeno aparatas buvo nupirktas už 1,2 mln. litų. Atsimenu, nuėjome į laboratoriją, didžiausi aparatai sukasi, o mes matėme tik laboratorines pipetes, mėgintuvėlius. Ir čia ateiname – tokie automatai, gargarai – kažkas sukasi... Supratau, kad tai visai kitokie pasauliai.“
Privatus blogis
Vėliau L. Paškevičiaus gyvenime buvo etapas Sveikatos apsaugos ministerijoje, kaip pats trumpai apibūdina: 7 metai, 7 ministrai, 7 pareigos.
„Kaip pasakoje. Tuomet iš verslininko ir filantropo Sauliaus Karoso sulaukiau pasiūlymo: „Gal nori iššūkio?“ Sutikau, o kai atėjau, pradėjome centro statybas. Pastatą pastatėme per pusmetį, nors planavome, kad centras pradės veikti per metus pusantrų. Išplėtėme paslaugas: nuo sveikatos patikrinimo ir ankstyvos ligų diagnostikos iki chirurgijos ir reabilitacijos, – vardija jis ir priduria niekada nebūnantis laimingas, jei nėra pirmas. – Tai mano vidinis variklis, nes man labiausiai patinka procesas, o po pergalės reikia vėl naujų siekių. Sekėju būti neįdomu. Mus kartais pavadina ledlaužiais, nes mes važiuojame per tarybinius principus vis dar menančią medicinos sistemą.“
Tad, matyt, nereikėtų stebėtis, kad L. Paškevičiaus curriculum vitae nemenkas sąrašas visuomeninės ir profesinės veiklos: pavyzdžiui, dabar jis vadovauja ir Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įmonių bei Lietuvos medicinos turizmo asociacijoms.
„Darbe rimtai žiūriu į kokybę ir niekada nenorėjau sistemai įprastos tarybinės vadybos bei susitarimų, – tvirtina pašnekovas. – Apskritai nemėgstu spekuliantų, apkalbų skleidėjų ir tinginių. Atsidūręs privačioje medicinos klinikoje pamačiau, kad ministerijos požiūriu šis verslo segmentas yra blogis. Kiekvienas ministras yra labiausiai suinteresuotas valstybinių ligoninių finansiniais rezultatais, o reikia nepamiršti, kad šiai ministerijai pavaldžios ne tik Valstybinė ligonių kasa (VLK), administruojanti lėšas, bet ir akreditacijos bei audito institucijos. Pavyzdžiui, paklauskite, kaip skaičiuojama paslaugos kaina, – niekas jums neatsakys. Apskritai pinigai valstybinėje sveikatos sistemoje naudojami neefektyviai: už investuotą litą nepasieki rezultato, kurį galėtum, nes iki šiol šioje srityje vyko tik kosmetiniai pertvarkymai.“
Sisteminė pertvarka
Privati medicina užima mažą dalį rinkos: pastarajai tenka vos 7 proc. valstybės skiriamo biudžeto lėšų – visa kita keliauja į valstybines ligonines. Anot L. Paškevičiaus, plėstis trukdo šalyje vykdoma sveikatos politika. Jis piktinasi įvairiais sistemos aspektais, pavyzdžiui, klausia, ar išties būtina išlaikyti VLK tik todėl, kad jos paskirsto privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, tačiau pacientui neapmoka nei saugumo, nei kokybės.
„Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė visus sprendimus priima privačios medicinos nenaudai, – sako L. Paškevičius. – Todėl liūdna. Pavyzdžiui, pagal paskutinius priimtus teisės aktus net prioritetinėms paslaugoms, tokioms kaip konsultacijos ar dienos chirurgija, jau neįmanoma sudaryti naujų sutarčių su VLK. Tų sprendimų esmė tokia, kad dabar rinkoje esančios įstaigos pačios sprendžia, ar įsileisti naują veikėją. Todėl padavėme ministeriją į teismą, kreipėmės į Antikorupcijos komisiją bei Konkurencijos tarybą. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau laimėsime šią kovą.“ Jis priduria seniai praradęs baimės jausmą.
Anot jo, situaciją pastūmėti į priekį galėtų ir pacientų iniciatyvos rinktis, kokiose medicinos įstaigose gydytis. Jis kritikuoja šiandien vyraujančią sąvoka, kad Lietuvoje medicina yra nemokama.
„Nemokamų dalykų nebūna! – sušunka L. Paškevičius. – Vienas iš sveikatos draudimo principų turėtų būti, kad pinigai seka paskui pacientą į tą įstaigą, į kurią jis nori eiti gydytis. Bazinis krepšelis, už kokias paslaugas valstybė pacientams apmoka, kad nebūtų kaip dabar: ateina žmogus ir dar gauna sąrašą vaistų, už kuriuos reikia primokėti. Vadinasi, krepšelį reikia apskaičiuoti.“
Pašnekovas šypteli: sveikatos draudimas – vakarietiškas, o sistema likusi tarybinė.
Ministru nebus
L. Paškevičius kalbėti įvairiomis sveikatos apsaugos sistemos temomis galėtų valandų valandas, tad klausiu, ar nebūtų lengviau vėl dirbti ministerijoje ir taip ieškoti galimybių pagerinti padėtį Lietuvoje.
„Pasiūlymų turėjau, – tvirtina jis. – Kai kurios partijos siūlė ir ministro postą, bet suvokiu, kad be komandos ten dirbti nėra prasmės. Dar reikėtų, kad tuos ketverius metus mus paliktų ramybėje, tada būtų galima sistemą pakeisti, o ne tik kosmetinius patvarkymus padaryti.“
Štai taip ir būna, kai nunešus stojimo dokumentus į fiziką specialybę pasirodo per maža konkurencija ir idée fixe pastūmėja pasirinkti mediciną.
CV: Laimutis Paškevičius
1990–1999 m. mokėsi VU Medicinos fakultete, įgijo medicinos gydytojo ir sveikatos priežiūros administratoriaus ir organizatoriaus kvalifikacijas
2000–2002 m. VU TVM įgijo vadybos ir verslo administravimo magistro laipsnį
1993–1996 m. – Vilniaus šv. Jokūbo ligoninės ekstra operacinės instrumentatorius
1996–1997 m. – Valstybinio eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto Patomorfologijos laboratorijos vyriausiasis laborantas
1997–2004 m. – kurį laiką buvo sveikatos apsaugos ministro patarėju, ministerijoje ėjo įvairias kitas pareigas
Nuo 2004 m. – Medicinos ir diagnostikos centro direktorius, dėsto M. Romerio universitete
Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų, Lietuvos medicinos turizmo asociacijų prezidentas, Europos sveikatos priežiūros kokybės asociacijos valdybos narys, Sveikatos apsaugos ministerijos kolegijos narys, Lietuvos sveikatos priežiūros kokybės asociacijos pirmininko pavaduotojas, Pacientų saugos, inovacijų ir kokybės fondo valdybos pirmininko pavaduotojas