Galvoje sukosi klausimas, kodėl Fabrizio, dirbęs skrydžių bendrovėje, gyvenęs Japonijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje nusprendė „nutūpti“ šaltame ir megapolio neprimenančiame Vilniuje.
„Į Vilnių pirmą kartą atvykau aplankyti pusbrolio. Jis turėjo lietuvę merginą. Buvau pozityviai šokiruotas. Galvojau, kad tai bus... tiesiog posovietinės šalies sostinė. O čia atradau tiek gyvybės, barų, kavinių, žmonių, mėgstančių išeiti ir smagiai leisti laiką. Dideli universitetai, daug turistų. Vilnius – toks multikultūrinis miestas.
Pats esu iš Romos, bet Vilnius savo kultūra mane sužavėjo. Netgi priminė Ispaniją, kurioje taip pat teko trumpai gyventi. Pajutau, kad egzistuoja toks kelerių metų plyšelis, per kurį dar galiu čia pradėti savo verslą. Tuomet pradėjau šį nuotykį. Nuotykį tikrąja to žodžio prasme“, – vis dar susižavėjęs kalbėjo F. Cricchi.
Italo galvoje iškart ėmė suktis mintys apie kavinę. Pradėjęs domėtis F. Cricchi išsiaiškino, jog sąlygos pradėti verslą (net ir kiek nestabilios ekonomikos bei mažų atlyginimų sąlygomis) yra geresnės nei daugelyje Vakarų Europos šalių. Verslo pradžią paskatino tai, jog ant patalpų langų, kurias italas buvo nufotografavęs ir pažymėjęs kaip jį dominančias, atsirado užrašas „Išnuomojama“.
„Supratau, kad turiu pradėti, negaliu laukti. J. Basanavičiaus gatvė – intensyvi, čia zuja biurų darbuotojai, stovi ambasada. Ši gatvė – tarsi vartai iš arba į senamiestį. Be to, biurų darbuotojai dirba visą dieną, jiems pasidaro kiek nuobodu. Reikia juos kažkaip prablaškyti! Viską darau vedamas savo aistros“, – sakė pašnekovas.
Kavinės įkūrėjas vis dar turi dalinį darbą Londone, tačiau planuoja mažiausiai dvi savaites per mėnesį būti čia ir bendrauti su klientais. Ne tik apie kavą ar salotas – galbūt net apie politiką ar meną.
Beje, Fabrizio mėgsta meną. Todėl jis jau spėjo užmegzti pažintį su Vilniaus dailės akademijos vadovybe. Pastarieji pripažino, kad dar niekas niekuomet į menininkų kalvę nesikreipė su tokiu prašymu.
Spindinčiuose rėmuose, kuriais tirštai nukabinėtos pagrindindinės kavinės sienos, nuolat keisis įvairūs minėtos akademijos studentų darbai – nuo fotografijų, iki piešinių, tapybos darbų. F. Cricchi planuoja, jog kiekvienas mėnuo turės skirtingą temą, kurią atitinkantys darbai trumpam papuoš kavinės interjerą.
„Pavyzdžiui, ankstyvą rytą žmonės čia užsuks apsimiegoję, galbūt net suirzę. Noriu jiems padovanoti ir kitokią pozityvią emociją, ne tik skonį. Galbūt kas nors užsuks vedamas smalsumo, kaip šiandien papuošta kavinė. Man tai – dar vienas būdas priartėti prie jūsų, lietuvių, jus suprasti. Noriu būti tarp vietinių, su jais bendrauti, išgirsti jų įvertinimus. Jei nesiklausysi – negalėsi padaryti žmonių laimingais“,– sako F. Cricchi.
