Vartotojo teisės, viešasis interesas, uoliai ginamas ES senbuvėse, Lietuvoje tebegyvena kūdikystės amžiuje ir dar toli gražu nematyti, kada išaugs iš šliaužtinukų. Dėl teisės ginti vartotojus grumiasi dešimtys valstybinių ir nevalstybinių organizacijų, bet apie jų buvimą patys vartotojai maža ką težino.
Įvairių šaltinių duomenimis, Lietuvoje yra įregistruota ir (arba) veikia 18 nevyriausybinių vartotojų gynimo organizacijų, viena valstybinė ir dar per 20 įvairių valstybinių priežiūros tarnybų, kurių veikla susijusi su prekių ir paslaugų vartotojų interesais.
Stambiausios iš šių organizacijų - Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos - direktorius Feliksas Petrauskas “Respublikai" teigė, kad darbo nestokoja, nes kasmet į tarnybą pagalbos kreipiasi vis daugiau žmonių. Pavyzdžiui, pernai sulaukta per 12 tūkst. pareiškimų, o šiemet iki spalio jau daugiau kaip 10 tūkstančių. Vis dėlto net sostinėje “Respublikos" kalbinti gyventojai mažai ką galėjo pasakyti apie vartotojų teisių gynimo organizacijas ir teigė nepagalvoję, kad reikėtų dėl kokios nors skriaudos kreiptis į jas užtarimo.
Skirtingos galimybės
“Bendraujame, tariamės, prieštaraujame - visko būna", - sakė valstybinės tarnybos vadovas, paklaustas apie santykius su nevyriausybinėmis organizacijomis. Vis dėlto nors bendras tikslas, atrodytų, vienas, abiejų šalių santykiuose dominuoja priešprieša.
Jos priežastis, matyt, ne idėja, o galimybės. Valstybinė tarnyba visiškai išlaikoma valstybės biudžeto lėšomis, o nevyriausybinėms vartotojų gynimo organizacijoms tenka vis mažesnis finansinės paramos kąsnelis.
“Anksčiau metams gaudavome po 30-40 tūkstančių litų, o šiemet gal tik po 10-12 tūkstančių teišeis. O juk kitų pajamų negauname. Visas darbas grindžiamas vien entuziazmu", - guodžiasi dvidešimt metų vartotojų teisėmis besirūpinantis Stanislovas Juodvalkis, Lietuvos vartotojų asociacijos lyderis. Anot jo, asociacija nėra didelė, vienija dvidešimt narių, o ir iš tų gal tik keturi penki aktyvesni, retkarčiais pasiima panagrinėti jiems įdomesnius skundus.
Nevyriausybinė organizacija gali naudotis vienintele teise - grumtis už nekokybišką prekę ar paslaugą gavusio asmens teisę ir moraliai veikti pardavėją. Bet ir tai, anot jo, gali būti didelė jėga prieš verslo įmonę, kuriai rūpi prestižas. Inicijuoti bylas teisme galimybių lieka vis mažiau, nes nėra iš ko sumokėti žyminį mokestį.
Jau antri metai vien iš santaupų teigia gyvenanti Alvita Armanavičienė, Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė. “Esame patriotai altruistai", - juokauja.
Anot jos, didelė neteisybė yra tai, kad vien valstybinė tarnyba yra išlaikoma biudžeto lėšomis. Maža to, ir tie, ir anie atlieka švietėjišką darbą, tačiau tam numatyta 100 tūkst. litų ES parama skirta tik valstybinei tarnybai.
Valstybinei tarnybai iš tiesų suteikta ir daugiau teisių. Anot F.Petrausko, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, netarpininkaujant teismui, gali taikyti valstybines sankcijas pažeidėjams pagal rinkos priežiūros dokumentus, pavyzdžiui, tyrimų protokolus, pagal Maisto, Produktų saugos, Reklamos, Nesąžiningos komercinės veiklos įstatymus.
Tačiau, A.Armanavičienės įsitikinimu, valstybės išlaikoma konkurentė neskuba savo galiomis naudotis valstybinių įmonių ir stambių ūkinių subjektų atžvilgiu. Pavyzdžiui, nusiplovė rankas, kai buvo sprendžiama dėl “Star1 Airlines" ir “Star Holiday" klientų likimo, staigaus maisto prekių pabrangimo.
Priežiūros institucijos, pasak S.Juodvalkio, irgi nieko nedaro - tik nukentėjusiems dalija rekomendacijas, iš kurių dažniausia - kreiptis į teismą: “Tiek žino kiekvienas, bet kai žmogui reikia padėti - suka į šalį".
Vadukų šalis
Pasak “Respublikos" kalbintų nevyriausybinių organizacijų atstovų, iš 18 įregistruotų aktyviau veikia tik šešios. Ką veikia kitos - nežinia: vienos gal išvis nieko neveikia, kitos - darbą žaidžia, nes nesunku prisirašyti ar internete prisirankioti pavyzdžių ir sukurpti darbo ataskaitą, tikintis finansinės paramos iš valstybės.
“Kai kurios nurodo per metus apgynusios po 5000-6000 vartotojų. Aš, dirbdamas šį darbą realiai, galiu teigti: tai neįmanoma fiziškai", - teigia asociacijos vadovas.
Kita vertus, anot A.Armanavičienės, niekas nedraudžia pristeigti kad ir šimtą asociacijų ir nieko neveikti.
Nevyriausybinių vartotojų gynimo organizacijų vadovai lyg ir kalba, kad reikėtų jungtis į vieną konfederaciją, nes patys supranta: išsiskirstę tik klaidina, blaško vartotojus. Nedidelė konfederacija lyg ir sukurta, tačiau mažai kas apie ją žino.
Kazimieras ŠLIUŽAS
