Tiesa, šis siūlymas turi daugybę bet. Pirmiausia jauna šeima apibrėžiama, kaip šeima iki 35 metų. Antra, pasiūlyme numatyta, kad suteikiamos subsidijos apskaičiuojamos nuo būsto kredito sumos, kuri negali būti didesnė kaip 87 tūkst. eurų. Trečia, numatyta mokėti 15 procentų subsidiją būsto kredito pradiniam įnašui padengti (t.y. ne daugiau kaip 13,1 tūkst. eurų). Jaunoms šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų ir (ar) vaikų, kuriems nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), siūloma suteikti 20 procentų subsidiją būsto kredito daliai padengti.
Pati parama būtų duodama tiek įsigyjant butus, tiek perkant ar statant gyvenamuosius namus. Šią paramą reikėtų grąžinti tik tuo atveju, jei jauna šeima per pirmuosius 5 metus įsigytą būstą perleistų kito asmens nuosavybėn.
Tačiau pagrindinį klausimą kelia siūlyme nurodytas punktas, kad parama teikiama jaunoms šeimoms, kurios nuspręs įsikurti ne didmiesčiuose. Kas yra didmiestis, o kas ne?
„Subsidiją siūloma teikti toms jaunoms šeimoms, kurios įsigyja pirmąjį būstą Lietuvos Respublikos regionų teritorijoje, kurioje nekilnojamojo turto ploto vieneto normatyvinė vertė yra ne mažiau kaip 60 procentų mažesnė nei didžiausia būsto daugiabučiuose pastatuose 1 kvadratinio metro normatyvinė vertė, kurią nustato ir savo interneto svetainėje skelbia Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pagal kiekvienų metų sausio 1 dienos vidutines nekilnojamojo turto rinkos vertes Lietuvos miestuose ir savivaldybių centruose bei kitose savivaldybių teritorijose“, – tokį paaiškinimą tv3.lt portalui pateikia Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Paprasčiau aiškinant, vietovė, kurioje bus galima įsigyti būstą, priklausys nuo didžiausios kv. metro kainos Lietuvoje. Šiuo atveju, Registrų centro duomenimis, 2018 m. didžiausia vertė nustatyta Neringoje – 1444 Eur/kv. m. daugiabučiuose pastatuose. Nuo šios sumos apskaičiuojama, kad vietovėse, kuriose bus galima įsigyti būstą, normatyvinė NT ploto vieneto vertė negali būti didesnė nei 577,6 Eur/kv. m.
Pagal tokius šių metų duomenis, jauna šeima būstą daugiabutyje galėtų įsigyti visur Lietuvoje išskyrus: Druskininkus, Kauno miestą, Klaipėdos miestą, Neringą, Palangos miestą, Šiaulių miestą, Trakų miestą, Vilniaus miestą, Grigiškes.
Tai reiškia, kad jaunos šeimos galėtų įsikurti mažesniuose miestuose, kaimuose arba rajonuose šalia didžiųjų miestų, neimant didesnės būsto kredito sumos nei 87 tūkst. eurai.
Grėsmė išbalansuoti NT rinką ir išpūsti kainų burbulą
„Luminor“ vyresnioji analitikė Indrė Genytė Pikčienė naujienų portalui tv3.lt sako, kad dažniausiai toks valstybės įsikišimas mažina pačios rinkos efektyvumą. Ji prisimena tokių paramų pavyzdį prieš ekonominę 2009 metų krizę.
„Turėjome paramą būstui įsigyti prieš 2009 metų krizę ir matome, kuo tai pasibaigė. Turėjome nekilnojamojo turto rinkos burbulą, turėjome kredito rinkos burbulą ir po to labai skaudžias pasekmes įvairiems ekonominiams sluoksniams
Valdžios įsikišimas tarp namų ūkių ir bankų kredito sistemos iškraipo jų santykį ir šiuo metu palengvintų galimybes įsigyti būstą, bet kuomet pasikeis palūkanų normų sąlygos, norma pakils ir kredito aptarnavimo našta padidės, tuo metu jauna šeima bus palikta likimo valiai ir patys turės tvarkytis. Ir nežinia, ar galės pakelti tą kredito naštą. Mano nuomone, gal populistiniu kampu pasižiūrėjus, gražu iš pirmo žvilgsnio, bet nereikėtų kraipyti rinkos ir suteikti tokio iš pirmo žvilgsnio patrauklaus postūmio, bet ilguoju laikotarpiu galinčio turėti reikšmingų nuostolių žmogui“, – mano analitikė.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas sako iš esmės pritariantis pačiam tikslui, tačiau ne priemonėms, kaip tą tikslą norimą pasiekti. Analitikui kyla klausimų dėl to, ką mes laikysime jauna šeima. Pavyzdžiui, jei vyrui bus apie 50 metų, o žmonai apie 19 metų, ar tai bus laikoma jauna šeima, klausia jis? Taip pat, anot jo, klausimų kyla ir dėl to, kad neatsižvelgiama į šeimos pajamas. Pavyzdžiui, koks jaunas interneto milijonierius galėtų naudotis parama, kad pasistatytų būstą Klaipėdos ar Vilniaus rajone.
„Reikia apsispręsti, kas čia yra: dovana ar pašalpa. Jei tai pašalpa, tai protingiau ne pagal mažių dalinti, o pagal tai, turi žmonės pinigų, ar ne. Be to, ne tik jaunos šeimos su problemomis susiduria įsigyjant būstą. Ir vyresnės šeimos negali jo įsigyti, arba negali tokio, kokio nori. Reikia žiūrėti, ar tai pašalpa, ar dovana. Nes jei pašalpa, tai labai netaikli“, – sako Ž. Šilėnas.
Jis taipogi pastebi, kad toks pinigų dalinimas gali lemti NT kainų augimą.
„Turime gerą blogą pavyzdį, iliustraciją kaip nereikėjo daryti. Buvo tokia pajamų mokesčio lengvata prieš pat NT krizę žmonėms įsigyjant būstus. Tokios lengvatos, kur duodi žmogui pinigų tam, kad įsigytų būstą, dažnai nusėda ir būsto kainose. Ilgalaikė šalies strategija galėtų būti, kad tiesiog žmogui pasiimti kreditą būtų lengviau. Dabar dažnai žmonės būsto negali įsigyti ne dėl to, kad neturi pajamų, bet dėl to, kad neturi pradinio įnašo. Bet šita taisyklė yra viena iš taisyklių, kurias nustato Lietuvos bankas“, – teigia analitikas.
Ž. Šilėno pastebėjimu, galbūt Lietuvos bankui reikėtų keisti taisyklę ir nustatyti ne 15 proc. pradinį įnašą, o 10 proc. pradinį įnašą.
„Arba valstybė galėtų padaryti, kad būtų atlaisvinti teritorijų planavimo reikalavimai, leista statyti lengviau ir greičiau. Nes didmiesčiuose problema ta, kad jei daugiabutį nori centre pastatyti, tai labai daug reikalavimų. Būstas savaime atpigtų, nes padidėtų pasiūla. Taip būtų protingiau nei dalinti pinigus“, – sako LLRI prezidentas.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Mindaugas Statulevičius taipogi pritaria, kad jaunai šeimai, karjerą tik pradedantiems asmenims, tikrai yra sunku surinkti pradinį įnašą būsto kreditui. Pasak jo, tai valstybė turėtų nuspręsti, jog mums svarbu jaunos šeimos ir, apsidraudžiant nuo jų emigracijos, reikia suteikti lengvesnes galimybes būsto kreditui gauti. Jis turi ir kitą siūlymą.
„Pavyzdžiui, komercinis bankas prašo 5 proc. pradinio įnašo, o 10 proc. valstybė suteiks, ar leis sukaupti tą įnašą per ilgesnį laiką, užtikrinant, kad žmogus nebus baudžiamas padidėjusiomis palūkanomis ar pan. Reikia suprasti, kad tie pinigai kitaip grįžta: mokamas PVM, „Sodros“ įmokos, vartojimas. Ir jis pirktų butą, o ne nuomotųsi juodojoje rinkoje“, – pastebi M. Statulevičius.
Sistema ne iš tos pusės: kam būstas neturint darbo?
Pagrindinė kritika šiam siūlymui yra susijusi su vietove. Analitikai lyg choru tvirtina, kad jauni žmonės į mažus miestus ar rajonus nesikels, nes ten bus sunku gauti darbo vietą, nebus išvystytos geros infrastruktūros – darželių, mokyklų, trūks pramogų.
„Šiuo metu darbo jėga juda link didžiųjų miestų dėl to, kad ten yra darbo, kad ten yra daugiau galimybių darbą keisti, išsiderėti geresnes pareigas, periferijose – priešingi procesai: seklėja darbo jėga ir perkančiųjų ratas, traukiasi paslaugų sektorius bei kiti tiek prekes, tiek paslaugas teikiantys sektoriai. Yra vienas kitas stambus darbdavys. Pastarieji jaučiasi turintys daug erdvės veikti – mažiau skaitosi su darbuotojais, mažiau juos skatina. Tai jaunos šeimos ir jauni specialistai, natūralu, kad judės į didesnius traukos centrus ir vargubau, ar parama būstui išspręs kokią problemą. Čia labiau reikėtų rūpintis verslo aplinkos gerinimo ir pritraukimo į regionus klausimu. Ir tik po to atsiradus geram investiciniam klimatui, turėtų kurtis darbuotojai“, – mąsto I. Genytė – Pikčienė.
Tuo tarpu Ž. Šilėnas tv3.lt irgi tikina, kad jauni žmonės vyksta ten, kur yra galimybių ir, kur gali užsidirbti. Ši parama neveiks ir dėl to, kad paprastai rajonuose būstai nėra brangūs, tad tai nelemia jaunų šeimų nenorą keltis iš didelio miesto.
„Dažniausiai problema įsigyti būstą yra būtent didmiesčiuose ir čia būstai brangiausi. Rajonuose būna, kad žmonės už dyką dalina būstą, niekas neima. Kai kuriuose rajonuose žmonės būstus palieka ir niekas ten negyvena. Jaunimas rajonuose negyvena ne dėl to, kad būstas ten brangus. Paprastai ten būstas pigus. Bet dėl to, kad jie ten nemato galimybių. Tai šia prasme tai ir nėra taikli priemonė, nes jei žiūrėti kur yra problemos, tai įsigyjant būstą didmiestyje.
Manau, kad iš vis ne čia problema užčiuopiama. Problema ne tai, kad žmonės iš Kelmės į Vilnių važiuoja. Problema, kad žmonės iš Kelmės į Londoną važiuoja. Kovoti su vidine emigracija šalyje, kai tokia stipri išorinė emigracija, yra neadekvatu“, – svarsto jis.
Šio požiūrio laiko ir M. Statulevičius. Jo teigimu, tai – tarsi arklio statymas prieš vežimą. Mat jaunimas mažesnius miestus palieka dėl mažai apmokamo darbo, o ne dėl to, kad būstas brangus. Dėl to jis patartų stengtis apskritai išlaikyti jaunas šeimas Lietuvoje, suteikiant galimybių lengviau įsikurti didmiesčiuose – taip bent jau būtų liekama Lietuvoje, o ne emigruojant.
„Dabar kai priverstinai sakoma, kad didmiesčiams neduosim, tai švelnia prievarta siūlysim išsikelti. Pasaulyje, dažnai municipalinio būsto sistema išvystyta. Ji skirta išlaikyti jaunus profesionalus tam tikrame regione. Dažniausiai tai mokytojai, gydytojai, policininkai, gaisrininkai, tie, kurie būtina kokybiškam egzistavimui, o dėl jų žemesnių atlyginimų jiems būstas sunkiai įperkamas. Tai pasaulinė praktika yra skatinti tokius žmones pasilikti, kuomet valstybė suteikia paramą būstui išsinuomoti ar įsigyti. Tai pas mus nuo to galėtų pradėti. Paklauskime žmonių, ko jiems labiausiai reikia, paklauskime tų darbuotojų. Jie sakys, kad pradiniam įnašui negalime surinkti pinigų ar dar ko, nes tie pinigai nėra maži, tai gal čia ir kreipkime dėmesį į šitą poziciją“, – sako jis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pabrėžia, kad kol kas projektas po Vyriausybės pastabų yra tobulinamas ir jam dar nėra pritarta.
