Įvairiausi suvaržymai, vienos iš aukščiausių prabavimo kainų Europoje ir patiriami nuostoliai dėl sugadintų gaminių juvelyrų asociaciją skatina siekti tobulesnių įstatymų. Pagrindinis juvelyrų siekis – leisti prisiimti atsakomybę ir patiems ženklinti tauriųjų metalų ir brangakmenių dirbinius.
Analogiška lietuviškajai praktika, kai prabavimo teisė suteikta valstybinei įmonei, egzistuoja Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Čekijoje. Kitokia sistema, kai prabuoti gali patys gamintojai, galioja Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Estijoje.
Lietuvių valdininkai negali patikėti, kad prabavimo tikslumas ir sąžiningumas galėtų būti būdingas vietiniams meistrams.
„Sunkiai įsivaizduojame, kad, prabavimą perdavus patiems juvelyrams, jis bus patikimas, o vartotojų lūkesčiai, įsigijus tokiu principu prabuotą gaminį – užtikrinti“, – abejoja Finansų ministerijai pavaldžių įstaigų priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Lina Frejutė.
Įstatymas iš tikrųjų nurodo, kad vienetinių ir mažatiražinių meno kūrinių galima neprabuoti, tačiau taisyklės verčia tai daryti – bjauroti meistrų gaminius jų pačių sąskaita.
Dešrų ar sūrių gamintojams taikomi kiti etikos standartai. Anot kaltumo prezumpcijos, šie apsukę klientą taip greitai nepabėgtų. Globalios informacinės visuomenės laikais valdininkai kelia prielaidas, kad juvelyrų verslo etika, profesinė garbė ir šalies teisėtvarkos efektyvumas yra embrioninės būklės, o brangiųjų metalų ir akmenų verslas yra beduinų civilizacijos rudimentas.
Prekiautojų juvelyriniais dirbiniais šiuo metu yra apie 1 tūkst., gamintojų – maždaug 220. Už gaminius, skirtus realizuoti, bet neatitinkančius deklaruojamos prabos, pernai bausta 14 ūkio subjektų.
