Europos Sąjunga (ES) susilaukė eilinės politinės įtampos savo institucinėse inovacijose. Jau atrodė, kad Lisabonos sutartis, kuri buvo įstrigusi dėl nepritarimo Airijoje ratifikavimui, po antrojo, pritarimu pasibaigusio referendumo šio mėnesio pradžioje, nebeturės kliūčių. Juk ją ratifikavo arba aprobavo visos 27 ES šalys narės ir pasirašė 26 tų šalių prezidentai ar kiti vadovai.
Liko Vaclavas Klausas, Čekijos respublikos prezidentas. Pagrindinių teisių chartija, kuri bus pridėta prie Lisabonos sutarties ir turės tokią pat juridinę galią, V.Klausui reiškia, kad Čekija gali susilaukti tūkstančių bylų Europos Teisingumo teisme, kai po karo iš Čekijos išvaryti vokiečiai pareikalaus grąžinti iš jų atimtą turtą ir to teismo sprendimai Čekijoje privalės būti vykdomi be išlygų.
V.Klausui netinka įtikinėjimai, kad, kaip ir Airijos atveju, Europos vadovų taryba (EVT) gali priimti oficialų paaiškinimą, interpretuojantį Chartiją taip, kad jokios ieškinių lavinos grėsmės nebus. Prezidentas reikalauja garantijų, o ne interpretacijų, tegul ir daromų aukščiausiu lygiu.
Kas dar blogiau, V.Klauso kieta pozicija kursto kitus skeptikus, kreivai žiūrinčius į Briuselio institucijų ir kai kurių euroentuziastų pastangas greitinti integraciją. Kitąmet Jungtinėje karalystėje bus parlamento rinkimai; daugelio manymu, leiboristus pakeis konservatoriai. Pastarųjų lyderis D.Cameronas prasitarė, kad atėjusi į valdžią jo partija gali surengti referendumą dėl Lisabonos sutarties. Tokiu atveju beveik tikra, kad britai balsuotų prieš sutartį. Jos galiojimas būtų atšauktas, o euroskeptikai kitose šalyse imtų reikalauti to paties – referendumų. Skepticizmo, nebūtinai gerai pamatuoto, banga sustabdytų visas institucines reformas, unija įsiveltų į debatus, jai imtų grėsti pozicijų poliarizacija.
V.Klausas spiriasi anaiptol ne dėl vien Čekijai galimai iškilsiančios konkrečios problemos. Jos yra grynutėlis liberalas ir euroskeptikas, sąmoningai siekiantis vengti ir nepaisyti konvenansų. Jis pasisako prieš bendrą valiutą ir bendrą pinigų politiką (euro įvedimas, teigia jis, yra ne ekonominis, bet politinis projektas; didžiausią naudą ES gavo liberalizavusi prekybą ir investicijas, tolesni žingsniai jau bus beprasmiai, o gal net žalingi). Jis viešai abejoja būtinumu valstybėms sutelktomis pastangomis kovoti su klimato atšilimu.
Jis pasisako už Europos integraciją, traktuodamas tą procesą kaip kliūčių ekonominiam, moksliniam, kultūriniam ir žmogiškajam bendradarbiavimui šalinimą be priemonę viešosioms gėrybėms teikti tais atvejais, kai to negalima padaryti per dvišalius ar panašius susitarimus tarp žemyno valstybių. Ir taškas. ES turi būti aljansas, kuris užtikrina žmonių laisvę ir rinkos ekonomiką.
Šįmet pavasarį kalbėdamas Europos parlamente jis sakė: normalioje demokratinėje valstybėje dalis parlamentarų pritaria esamos vyriausybės veiklai, kita dalis yra opozicijoje. Europos parlamente to nėra. Čia visada svarstomi tik tolesnio Europos integravimo projektai, ir tie, kas pasisako prieš juos, vadinami integracijos priešais. Mes Čekijoje, rėžė jis, visai neseniai turėjome tokią sistemą - atvirai gretindamas europinį parlamentarizmą su totalitarine santvarka.
Nėra Europos demoso ir europiečių tautos, sako V.Klausas, todėl EP galių stiprinimas ne tik negilina Europos integracijos, o gali veikti net priešingai. Kuo daugiau galių įgyja ES institucijos, tuo daugiau ES ekonominė sistema tampa reguliuojama ir varžoma, ji ima panašėti į centralizuotai kontroliuojamą ekonominę sistemą.
V.Klauso priekaištai EP yra tam tikru mastu pagrįsti. ES, sukūrusi tiesiogiai renkamą Europos parlamentą, užbėgo į priekį. EP tebėra kvazi-parlamentas, taip nevadinamas tik dėl to, kad tai būtų labai negražu, politiškai nekorektiška. Kita vertus, EP galios didėja ir didės toliau, kas vėlgi negali vien tik džiuginti daugumos ES valstybių – nes jame didžiosios ES šalys (šešios tokios) turi 415 vietų (iš 736; t.y. 56,4 proc.), o 21 ES valstybė – tik 43,6 proc. vietų.
Prezidento Klauso pažiūros neteigia nieko nauja – jomis reiškiamas absoliutus pasitikėjimas rinkos mechanizmu, įsitikinimas, kad savaiminė procesų tėkmė, visuomenei organizuotai užsiimant tik kliūčių asmenų laisvei ir privačiai iniciatyvai šalinimu, duos geriausią rezultatą.
Ir duotų. Bet tik jei visi žmonės būtų lygutėliai visame kame, įskaitant, idealiu atveju, ir jų pažiūras bei interesus.
Bet žmonės nevienodi, ir tada viskas pasidaro daug sudėtingiau. Dalis tų sudėtingumų gali būti išspręsta ne toliau didinant laisvę (stipriųjų ir agresyviųjų labui), o imantis konstruktyvaus kolektyvinio veikimo vardan didesnio socialinio teisingumo ir solidarumo.
Kažkas spaudoje V.Klausą pavadino „paskutiniuoju Europos samurajum.“
Tai gal taiklus įvardijimas. Tik dar tiksliau būtų teigti Klausą esant samurajum, bet ne paskutiniuoju.
Viduramžių Japonijos kariai - samurajai – gyveno pagal bušido (kario gyvensenos) etinį kodeksą. Lojalumas, drausmė ir garbingas elgesys buvo jų pagrindinės nuostatos. Kai feodalizmo epocha Japonijoje baigėsi, išnyko ir samurajai, nes keistis jie negalėjo.
V.Klausas turi vienminčių Vidurio Europos ir Baltijos šalyse. Tai visai natūralu. Tik pradėjome asmeninio išsilaisvinimo, orumo, nepriklausomumo, individualių pažiūrų ir vertinimo praktiką. Vos 20 metų, kai mūsų niekas negniuždo, nekomanduoja ir nešiukšlina mums protų vienintele plastmasine ideologija. Todėl liberalizmo idėjos, ypač ekonomikos suvokime, kur jos buvo absoliučiai uždraustos, mums dabar atrodo tinkamiausios.
Lygiai tai pat ir nacionalinio išsilaisvinimo srityje mums nieko nereikia, tik laisvės atkuriant ir renovuojant savo sudaužytas ir suniekintas valstybes; priimam tik finansinę ir karinę pagalbą.
ES jau seniai yra praėjusi asmens ir tautų išsilaisvinimo etapą. Todėl kartais mums sunku ir susišnekėti, ir vieniems kitus suprasti. Bet reikalai juda. Lisabonos sutartis stumtels uniją link tolesnės politinės integracijos. Ji ir toliau vyks vien tose srityse, kur poreikis žengt prie bendrų veiksmų subręsta. Pavyzdžiui, formuojant bendrą energetikos politiką.
Turėti vis daugiau bendrų su kitomis demokratinės Europos valstybėmis interesų ir siekių yra ne tik ES raidos sąlyga. Tai turėtų būti ir mūsų, ES naujokių, tikslas. Vadinasi, reikia ir pastangų.
