Lietuvos banko vadovui Vitui Vasiliauskui ir jo paskirtam Ūkio banko laikinajam administratoriui Adomui Audickui, atrodo, reikės ne tik užsiimti žlungančio banko reikalais, bet ir patiems narpliotis iš juos apraizgiusio interesų konflikto, praneša "Lietuvos rytas".
Paaiškėjo, jog parengti į bėdas įklimpusio Ūkio banko pertvarkos planą 30 metų A. Audickas pasamdė advokatų kontorą "Raidla, Lejins & Norcous", kurioje pats visai neseniai dirbo. Tokiam žingsniui jis sulaukė ir Lietuvos banko vadovo palaiminimo. Pabrėžęs, jog nemažų pinigų reikės ir teisininkams, V. Vasiliauskas yra viešai pareiškęs, kad laikinasis administratorius gali samdytis į pagalbą specialistus. Toliau - dar gražiau. Mat paskutinė iš trijų pavardžių - advokato Irmanto Norkaus, kurį sieja sena pažintis su Lietuvos banko vadovu V. Vasiliausku. Šie asmenys - bendramoksliai. Maža to, studijų metais jie gyveno viename bendrabučio kambaryje.
Toks pažinčių trikampis - daug kam naudingas. Laikinajam administratoriui bus mokama tokia pat mėnesio alga, kokią gaudavo lig šiol buvęs Ūkio banko vadovas - 45 tūkst. litų. Be to, dar 45 tūkst. litų A. Audickui buvo pažadėta už kelių dienų darbą, per kurias jis turėjo parengti išvadas dėl Ūkio banko pertvarkos. Geroji Ūkio banko dalis - į Šiaulių banko rankas, prieš tai imituojant derybas norint laimėti laiko. Toks scenarijus išryškėjo po vakarykščio Lietuvos banko sprendimo. Taigi Ūkio banko likimas paskelbtas. Tik ar vertėjo tiek ilgai vargti? Juk nebuvo paslaptis, kad ekscentriškojo Vladimiro Romanovo valdomą banką jau buvo seniai nuspręsta likviduoti. Kas bus kita auka po "Snoro", baigiantis 2011-iesiems nekilo abejonių - būtent Ūkio bankas. Iš esmės jis galėjo būti uždarytas kartu su "Snoru", nes priežasčių tam tikrai būta. Tačiau tiek centrinis bankas, tiek jam diriguojantys aukščiausi valstybės pareigūnai greičiausiai pabūgo, todėl Ūkio banko agoniją nuspręsta pratęsti.
Vis dėlto jau prieš metus iš Prezidentūros atskriejo nedviprasmiškas nurodymas: arba Ūkio bankas privalo susigrąžinti visas investicijas iš Balkanų šalių ir Rusijos, arba jis turi jungtis su Šiaulių banku. Staigiai pasitraukti iš užsienio rinkų - beveik neįmanoma misija. Tačiau V. Romanovui buvo žeminanti ir kita sąlyga: jungtiniame banke jam buvo pažadėta geriausiu atveju 30 proc. akcijų. Deryboms nepavykus Ūkio banko kontrolę iš esmės perėmė Lietuvos bankas. Todėl itin keistai atrodė jo vadovų postringavimai apie tai, kad sustabdžius Ūkio banko veiklą reikėjo viską tinkamai įvertinti ir tik tuomet pateikti pertvarkos planą. Kas jau kas, o rinkos prižiūrėtojai tikrai gerai žinojo, kas dedasi šiame banke. Todėl vargu ar galima abejoti, jog vakar Lietuvos banko patvirtintą planą vos per kelias dienas sukurpė tikrai ne laikinasis administratorius A. Audickas.
