Pradedu naują teminį ciklą uagadugu bloge. Šneka apie tai, kas per klaidą išlikę dabar ir, neaišku, ar bus išlikę rytoj.
Senutės Europos Larso von Triero ir panašių į jį priekvailių intelektualų keikiamoje Amerikoje man patinka save tausojanti ir niekur neskubanti gyvenimo filosofija. Apsistojęs pas draugus Beverly Hillse, kurį rytą atkreipiau dėmesį į kriokiantį aptriušusį šaldytuvą virtuvės kampe. Draugai daugiau nei pasiturintys, todėl su nuostaba pasiteiravau, kodėl jie nekeičia šio, švelniai šnekant, senstelėjusio aparato į naują super duper stebuklą. Jis dirba. Solidžiai. Tiesa, ryja daug elektros, bet šaldo. Geras senas „General Electric“. Porą kartų smulkiai gedęs keturiasdešimtmetis šaldytuvas, – atsakė namų šeimininkė Birutė. Kam pirkti naują, jei senas dirba?
Ten nekelia nuostabos 30-40 metų senumo kadilakai, fordai, bjuikai gatvėse. Važinėjama tol, kol nepataisomai sulūžta. Nė lašelio pižonizmo.
Prieš 15 metų į JAV nuemigravęs lietuvis paliko prieštvaninį Žiguli. Kas keli metai sugrįždamas gimtinėn, ištraukia automobilį iš garažo, sutepa ir važinėja čia tą atostogų mėnesiuką. Auto gerai važiuoja – na tai kas, kad pagirgžda.
Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis pastebiu, kaip greitai dingsta vaikystės, jaunystės pėdsakai. Svajonė virto McDonalds, Žarija ar Rūdininkai – striptizo klubu, Vaivoje pardavinėja makaronus, o Žibutėje – kebabus, bene vienintelė Neringa išliko tokia, kokia buvo.
Nekeiksiu kapitalizmo. Jaučiuosi jo kūdikiu, bet…
Bet atsimeni baskų restoranėlius, kur pavadinimai perduodami iš smuklininkų kartos į kartą, branginami. Bet kur jau tos kartos pas mus…
O 25-40 metų senumo laikmetis apskritai yra žiauriai nelaimingas – per jaunas, kad būtų saugomas ir per senas, kad išliktų.
Todėl nusprendžiau fotografuoti bent jau senas iškabas, kurios per stebuklą dar nėra nudaužytos. Jų nedaug, todėl ir rubrika nebus dažna.
Pradžiai – kanceliarinių prekių parduotuvės reklama. Kažkada buvo prašmatnus neonas.
Kanceliarinių prekių parduotuvės reklama. Uagadugu.lt nuotr.
