Darbo ir socialinių tyrimų institutas Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) iniciatyva atliko Lietuvos gyventojų potencialo tyrimą.
Išlaikytojų mažai, išlaikytinių – armija
Instituto teigimu, statistinis tyrimas atskleidė svarbų socialinio ir užimtumo potencialo dėsningumą, kuris liudija tai, jog nedidelėse teritorijose, kur apdraustųjų dirbančiųjų yra santykinai mažau, senatvės pensininkų lyginamasis svoris yra didžiausias.
Antai net kas ketvirtas Ignalinos raj. gyventojas yra senatvės pensininkas, kas penktas –Akmenės raj., kitose teritorijose, kur užimtumo situacija palankesnė, šis rodiklis mažesnis, teigiama tyrimo išvadų santraukoje. Panašiai pasiskirsto ir bendras pensijų gavėjų rodiklis. Išskirtų regionų diferenciacija pagal daugelį kitų neaktyvių gyventojų grupių yra palyginti nežymi. „Galima teigti, kad dėl nepalankios socialinio ir užimtumo potencialo bei demografinių sąlygų raidos mažesnieji šalies regionai tampa išlaikytinių ir didesnės socialinės atskirties rizikos teritorijomis. Jų plėtros galimybės tampa vis labiau problematiškos“, - rašoma Instituto pranešime.
Dėsninga, kad didžiuosiuose miestuose, kur ekonominės sąlygos geresnės, socialinio ir užimtumo potencialo raida palankesnė bei dirbančiųjų dalis yra santykinai aukštesnė nei mažesnėse teritorijose.
Apdraustųjų gyventojų dalis Vilniaus m. 2009 m. buvo didžiausia (siekė 66 proc.), mažesnė šio rodiklio reikšmė buvo Kauno ir Klaipėdos m. (atitinkamai 45 ir 41 proc.). Iš mažiau urbanizuotų išskirtų teritorijų tik Tauragės raj. apdraustųjų rodiklis buvo kiek didesnis nei 30 proc., kitose regionuose jis buvo mažesnis.
Logiškas dėsningumas, pasak Instituto, yra tas, jog apdraustųjų ir pensininkų santykis yra gerokai palankesnis didžiuosiuose šalies miestuose nei neurbanizuotose, mažose teritorijose. Mažiausias šis rodiklis 2009 m. buvo Ignalinos ir Akmenės raj. (atitinkamai 0,44 ir 0,54), tuo tarpu vidutiniškai šalyje siekė 1,18. Pastaruosiuose rajonuose vienam dirbančiajam tenka apytikriai du pensininkai. Todėl probleminių šalies regionų gyventojų socialinių išmokų poreikio problemas galima patenkinti tik perskirstant geresnėje socialinėje demografinėje situacijoje esančių teritorijų uždirbamas lėšas blogesnėje padėtyje esančioms savivaldybėms. Didžiausias apdraustųjų ir pensininkų santykis 2009 m. buvo Vilniaus m. – net 2,37, tačiau Kaune ir Klaipėdoj jis buvo gerokai mažesnis (atitinkamai 1,34 ir 1,43).
Svarbus rodiklis yra dirbančių žmogiškųjų išteklių ekonominės naštos koeficientas, teigia Institutas. Jis rodo ekonomiškai neaktyvių gyventojų (įskaitant bedarbius) skaičiaus santykį su dirbančiųjų skaičiumi „Sodros“ duomenimis. Ypač aukštos ekonominės naštos rodiklio reikšmės yra Akmenės ir Ignalinos raj., kur vienam apdraustam dirbančiajam vidutiniškai teko beveik keturi ekonomiškai neaktyvūs asmenys, tuo tarpu šalies vidurkis buvo gerokai mažesnis (tesiekė 1,6).
Didėja atskirtis, bet mažėja ir motyvacija
Institutas pabrėžia, kad didžiuosiuose šalies miestuose tradiciškai situacija darbo rinkoje geresnė, todėl gyventojų struktūroje bedarbių paprastai būna santykinai mažiau nei mažesnėse šalies savivaldybėse. Todėl nedarbo augimas turi ypač skaudžias pasekmes atskiruose mažesniuose šalies rajonuose. Ypač aukštas santykinis nedarbo rodiklis (nuo darbingo amžiaus gyventojų) 2009 m. balandžio pradžioje buvo Akmenės raj. (18,8 proc.), Ignalinos raj. (net 19,5 proc.). Labai aukštas šis rodiklis ir Mažeikių raj. (18,9 proc.). Nepaisant Vilniaus m. artumo, ypač aukštu nedarbu išsiskyrė ir Vilniaus raj. (19,5 proc.). Didžiosiose miestuose nedarbo rodiklis buvo gerokai mažesnis – Vilniaus ir Klaipėdos m. (13,2 proc.), Kauno m. – 12,5 proc.
Dažnai itin aukštą nedarbą mažesniuose rajonuose lydėjo ir menkesnės bedarbio pašalpos gavimo galimybės, tvirtinama Instituto tyrimo išvadose. Dideliu nedarbu pasižyminčiuose Pasvalio ir Akmenės raj. tik 16 proc. bedarbių gavo pašalpą (2009 m. balandžio mėn. darbo biržos duomenys), tuo tarpu didžiuosiuose šalies miestuose santykinis nedarbo draudimo išmokų gavėjų skaičiaus buvo santykinai aukštesnis (siekė apie ketvirtadalį visų bedarbių). Tai rodo, kad socialinės nedarbo augimo pasekmės mažesniuose šalies regionuose žymiai skaudesnės nei šalies didmiesčiuose. Menkos bedarbių pašalpų mokėjimo galimybės įtraukia vis daugiau bedarbių į dar didesnį skurdą.
Institutas atkreipia dėmesį į tai, kad žemas darbdavių siūlomas darbo užmokestis labai sumažina bedarbių darbinę motyvaciją. „Labai daug bedarbių atsisako įsidarbinti ne todėl, kad nenori dirbti apskritai, bet todėl, kad dalies darbdavių siūlomas atlyginimas itin žemas ir yra nepakankamas bent būtiniausiems bedarbių poreikiams patenkinti (ypač kvalifikuotesnių žmonių). Tai skatina siekį bedarbių gyventi iš įvairių pašalpų ir mažina jų aktyvumą darbo rinkoje“, - rašoma Instituto pranešime.