Pirmoje šio straipsnio dalyje Turtingasis Tėtis supažindino su pagrindinėmis nuostatomis, kurias privalo išsiugdyti kiekvienas, kuris siekia finansinės nepriklausomybės. Jos – paprastos, bet esminės ir ilgaamžės.
Šioje dalyje pateiksime dar keletą itin svarbių pamokų. Visų pirma, panagrinėsime teisės ir mokesčių vingrybes, kurios akivaizdžiai palankesnės turtingųjų naudai. Kitaip tariant, turtingieji turtėja, o skurdžiai – skursta.
Taip pat aprašysime penkias pagrindines kliūtis, kurios trukdo mums pasiekti finansinę nepriklausomybę.
Robinas Hudas – didvyris ar sukčius?
Atsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną Hudą. Mokytoja manė, kad tai nuostabus pasakojimas apie romantišką didvyrį, kuris plėšė turtinguosius ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne didvyriu, o sukčiumi.
Šiais laikais irgi yra Robino Hudo pasekėjų, kurie klausia „Kodėl turtingieji už tai nemoka?“ arba „Turtingieji turi mokėti didesnius mokesčius, kad vargšai gyventų geriau“.
Tiesą sakant, Robino Hudo idėja atimti iš turtuolių ir atiduoti vargšams dar labiau skurdina neturtinguosius ir pasiturinčiuosius, nes šie neša nepakeliamą mokesčių naštą, o turtingieji realiame gyvenime nėra apmokestinami.
Vargšams moka vidutinioji klasė, išsilavinę žmonės, gaunantys didesnes pajamas. Kad suprastume šį teiginį, turime panagrinėti Anglijos ir JAV mokesčių istoriją.
Mat anksčiau mokesčių šiose šalyse nebuvo visai, nepaisant karo išlaidoms taikomų vienkartinių rinkliavų. Karalius arba prezidentas paprašydavo visų susiveržti diržus. Britanijoje mokesčius rinko karui su Napoleono armija, o Amerikoje – Pilietinio karo metu.
Tik 1874 metais Anglija savo piliečiams uždėjo nuolatinį pajamų mokestį. 1913 metais pajamų mokestis tapo nuolatinis ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Mokesčiai tapo populiarūs ir daugumai priimtini dėl tarp neturtingesnių žmonių įsivyravusios nuomonės, kad mokesčiai sugalvoti turtuoliams nubausti. Todėl dauguma balsavo už mokesčių įstatymą ir jis tapo teisėtas pagal Konstituciją. Nors mokesčiai turėjo nubausti turtuolius, bet, kaip gyvenimas parodė, šis įstatymas atsisuko prieš tuos pačius vargšus ir viduriniosios klasės žmones.
Atsimenu, mokykloje mums pasakojo istoriją apie Robiną Hudą. Mokytoja manė, kad tai nuostabus pasakojimas apie romantiško tipo didvyrį, kuris plėšė turtinguosius ir šelpė vargšus. Mano turtuolis tėtis laikė Robiną Hudą ne didvyriu, o sukčiumi.
„Vyriausybei, paragavusiai pinigų, iš karto išaugo apetitas“, – pasakojo Turtingasis Tėtis. Taigi, greitai buvo apmokestinta ir vidutinioji klasė. Turtuoliai tai greitai pastebėjo ir pakeitė taisykles.
Pamoka Nr. 3 – mokesčius mokėk vėliausiai
Tuo metu atsirado uždarosios akcinės bendrovės, kuriomis naudojosi (ir tebesinaudoja) kaip įrankiu, galinčiu sumažinti jų išlaidas. Nors UAB tėra formalus dalykas, aplankas su keliais teisiniais dokumentais, padėtas kokio nors teisininko biure ir užregistruotas valstybinėje institucijoje.
Tai nėra didžiulis pastatas, ant kurio pakabintas įmonės pavadinimas. Tai ne gamykla ar žmonių grupė, o teisinis dokumentas, liudijantis apie teisėtą organizaciją. Kitais žodžiais tariant, tai lyg teisinis kūnas be sielos.
Turtingujų interesai buvo apginti. UAB tapo populiarios patvirtinus nuolatinius pajamų apmokestinimo įstatymus, nes jų pajamų mokestis buvo mažesnis nei fizinių asmenų mokestis. Be to, daugelį išlaidų UAB galima apmokėti ir neapmokestintais pinigais.
UAB gali daryti kur kas daugiau dalykų, nei privatus asmuo. Darbuotojai gauna apmokestinamą atlyginimą, jie mėgina gyventi iš to, kas liko. Bendrovė uždirba, išleidžia kiek tiktai gali, ir mokesčius moka nuo likusios sumos. Tai pati didžiausia mokesčių sistemos spraga, kuria kuo puikiausiai naudojasi įmonės.
Pavyzdžiui, bendrovės savininko atostogų išlaidas galima padengti iš tarybos susirinkimams skiriamų lėšų. Automobilio išlaikymas, jos draudimas ir remontas – įmonės išlaidos. Sveikatos draudimas – taip pat įmonės išlaidos. Pietūs restorane – dalinės įmonės išlaidos.
Gyvename mėgstančioje bylinėtis visuomenėje. Visi nori nors dalelės ieškinio. Todėl turtuoliai savo turtą – akcines bendroves ir koncernus – visomis įmanomomis priemonėmis slepia, kad apsaugotų aktyvus nuo kreditorių.
Kai turtingas asmuo patraukiamas į teismą, ieškovas, susitikęs su advokatais, dažnai sužino, kad atsakovas absoliučiai nieko neturi.
Tokie žmonės kontroliuoja viską per įmones, tačiau jiems niekas nepriklauso kaip fiziniams asmenims. Taip turtingieji apsaugo savo kapitalą.
Net ir finansiškai išprusę žmonės kelyje į finansinę nepriklausomybę gali susidurti su kliūtimis. Yra penkios pagrindinės priežastys, dėl kurių jie negali sukaupti pakankamai didelio pelno.
Kliūtis Nr. 1 – baimė
Nebijokite prarasti pinigų. Tiesa, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam patiktų jų netekti, tačiau per daugelį metų nesutikau ir nė vieno turtuolio, kuris nė karto nebūtų jų praradęs.
Kita vertus, pažįstu daug neturtingų žmonių, kurie nė cento neprarado, nes niekada neinvestavo – bijojo netekti pinigų.
Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai. Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti, nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu kontroliuoti baimę.
Baimė prarasti pinigus yra normali. Visi ją turi, netgi turtuoliai. Tačiau ne baimė yra kliūtis, o nesugebėjimas su ja susitvarkyti, nesugebėjimas susitaikyti su didele netektimi. Turtuoliai ir vargšai labiausiai skiriasi gebėjimu kontroliuoti baimę.
Turtingasis tėtis suprato pinigų netekties fobiją. „Vieni žmonės bijo gyvačių, kiti – netekti pinigų. Tai skirtingų rūšių fobijos“, – sakydavo jis. Fobijos aukoms jis patardavo labai trumpai: „Jei nemėgsti rūpesčių ir rizikos, anksti pradėk taupyti“.
Kitu atveju, anot Turtingojo tėčio, reikia mokytis iš teksasiečių: „Jei teksasiečiai laimi, tai būna didelė pergalė, bet pralaimėti taip pat sugeba įspūdingai. Nenoriu pasakyti, kad jiems patinka pralaimėti. Aš kalbu apie teksasiečių požiūrį į riziką, atpildą bei pralaimėjimą. Tai tam tikras gyvenimo būdas. Jie džiaugiasi kai laimi, ir giriasi, kai pralaimi.“
Jis nuolat mudviem su Maiku kartojo, kad žmonėms praturtėti trukdo per didelis pinigų vartojimo atsargumas. „Žmonės taip bijo juos prarasti, kad vieną dieną iš tikrųjų jų netenka“, – sakydavo tėtis.
Iš asmeninės patirties žinome, kad laimėjimas paprastai ateina po pralaimėjimo. Kol išmokau važiuoti dviračiu, teko parkristi daugybę kartų. Niekada nesutikau golfo žaidėjo, kuris nebūtų nė karto nepataikęs į kamuoliuką. Ir niekada nesutikau turtuolio, kuris nė karto nebūtų praradęs pinigų.
„Teksasiečiai neslepia savo pralaimėjimų. Juos tai įkvepia. Jie susitaiko su netektimi ir moka iš to pasijuokti. Pralaimėjimai skatina teksasiečius siekti pergalės. Tai pasakytina apie visus nugalėtojus“, – kartodavo Turtingasis Tėtis.
Kaip minėjau, negalima išmokti važiuoti dviračiu nė karto nuo jo nenukritus. Kiek pamenu, noras išmokti važiuoti dviračiu kiekvieną kartą, kai nukrisdavau, ne mažėjo, o augo. Klaidos ir pralaimėjimai nugalėtojus tik įkvepia!
Kliūtis Nr. 2 – negatyvizmas
Nepasiduokite abejonėms. „Dangus griūva! Dangus griūva!“ – turbūt esate girdėję pasaką apie katinėlį, kuriam ant uodegytės užkrito beržo lapelis, todėl jis visus sukėlė ant kojų, šaukdamas esą dangus griūva.
Abejojantis iš esmės yra panašus į tą kvailą katinėlį. Visi tokie tampame, kai protą aptemdo baimės ir abejonės debesys.
Visi kartais pagalvojame: „Nesu pakankamai protingas“, „nesu pakankamai gabus“, „jis geresnis už mane“. Abejonės mus kartais beveik suparalyžiuoja.
Suveikia vadinamoji „kas bus, jeigu…?“ taisyklė. Be to, prie abejonių prisideda draugai, šeima: „Jei tai iš tiesų taip puiku, kodėl iki šiol niekas tuo nepasinaudojo?“
Tokie abejonių kupini žodžiai atrodo tokie įtikinami, kad nuslopina bet kokį ryžtą veikti toliau. Kažkur viduje atsiranda baisi tuštuma. Kartais nebegalime net ramiai miegoti ir nustojame siekti užsibrėžto tikslo.
Apsistojame ties tuo, kas saugu, leisdami palankioms galimybėms išsprūsti iš rankų. Neįstengdami pajudėti, sunkia širdimi stebime pro šalį praeinantį gyenimą. Paskalas sugalvojame patys arba kur nors išgirstame, dažniausiai iš draugų, šeimos narių, kolegų arba žiniasklaidos.
Šeštajame dešimtmetyje žiniasklaida nuolat kalbėjo apie atominio karo grėsmę. Žmonės ėmė kasti slėptuves, kaupti maisto ir vandens atsargas. Jei, užuot statę slėptuves, būtų protingai investavę į rinką, greičiau būtų tapę milijonieriais.
Taip, dauguma žmonių yra neturtingi todėl, kad vos tik pasiryžta investuoti, atsiranda galybė „katinukų“, rėkiančių, jog dangus griūva. Rėksniai netrunka visus įtikinti, nes visi širdyje esame bailūs. Reikia didelės drąsos nekreipti dėmesio į paskalas.
Mano nuomone, būtent abejonės ir pesimizmas verčia žmones toliau skursti ir elgtis saugiai. Gyvenimas suteikia daug progų praturtėti. Tik asmeninės abejonės žmogų priverčia skursti. „Pesimistai niekada nelaimi“, – kartodavo Turtingasis Tėtis.
„Pralaimėtojai kritikuoja, nugalėtojai analizuoja“, – tai dar vienas jo mėgstamas posakis. Turtingasis tėtis tvirtino, kad kritika apakina, o analizė atveria akis. Būtent analizė nugalėtojams suteikia progą pamatyti, kas yra aklas, ir nepraleisti palankių progų, kurių kiti nemato. Bet kokios sėkmės pagrindas yra surasti tai, ko nemato kiti žmonės.
Žmonės galėtų mąstyti, bet ne – viduje tupintis bailus „katinėlis“ jiems neleidžia. Jeigu jie suprastų, kad yra tam tikri „stabdžiai“, atsirastų daugiau žmonių, kurie investuotų į akcijas bei vertybinius popierius. Investuotų tam, kad laimėtų, o ne prarastų.
Kliūtis Nr. 3 – tinginystė
Užsiėmę žmonės dažniausiai yra ir patys didžiausi tinginiai. Būtent savo tinginystę jie ir slepia užimtumu. Tačiau puikiai nujaučia, kad vengia kažko svarbaus. Tai dažniausiai pasitaikanti tinginystės forma. Tinginystė… pridengta užimtumu.
Iš kur tas tingėjimas? Iš godumo. Daugelis vaikystėje buvome mokomi, kad godumas, arba ko nors daug norėti, yra blogai. „Godūs žmonės yra blogi“, – sakydavo man mama. Tačiau visi mes slapta trokštame gražių, naujų, įspūdingų daiktų.
Tėvai, norėdami suvaldyti vaikų troškimus, verčia šiuos tų troškimų gėdytis. „Tu galvoji tik apie save. Ar nežinai, kad turi ir brolių bei seserų?“, – dažniausiai sakydavo mama.
Turtingasis Tėtis uždraudė man sakyti: „Man nepakanka tam pinigų“, kad neleistume tinginiauti smegenims. Turtingasis Tėtis liepdavo klausti savęs: „Kaip galėčiau tai įsigyti?“ Šie žodžiai skatina protinę veiklą, skatina ieškoti sprendimo. Žodžiai: „Aš negaliu sau to leisti“ buvo paprasčiausias melas. Žmogaus dvasia tai žino.
Kai aptingęs protas sako: „Aš negaliu sau to leisti“, viduje įsiplieskia karas. Dvasia pyksta už tokį melą, o protas bando jį apginti. Dvasia šaukia: „Na, eime pasimankštinti“, tačiau tinginiaujantis protas atsako: „Aš pavargęs, aš šiandien daug dirbau.“
Kaip nugalėti tinginį? Atsakymas būtų paprastas – pasinaudok trupučiu godumo.
Per didelis godumas, kaip ir viskas, kas nesaikinga, nėra gerai. „Kaltės jausmas yra blogiau už godumą“, – sakė Turtingasis Tėtis.
O mano manymu, geriausiai šią mintį išreiškė Eleonora Ruzvelt: „Darykite tai, ką jums liepia širids. Kritikos sulauksite bet kokiu atveju: ir tada, kai ko nors imsitės, ir tada, kai nieko nedarysite.“
Kliūtis Nr. 4 – blogi įpročiai
Labai svarbu išsiugdyti gerus įpročius. Kartą Turtingasis Tėtis pažėrė man eilę klausimų: „Kada tavo tėtis sumoka sąskaitas? Pirmoje mėnesio pusėje? Ar jam po to kas nors lieka?“, – „Labai nedaug“ – nedrąsiai atsakiau.
„Tai ir yra pagrindinė jo bėdų priežastis. Jis turi blogų įpročių. Pirmiausia jis sumoka už viską, kas su juo tiesiogiai nesusiję, o savimi pasirūpina paskiausiai. Žinoma, jei jam kas nors dar lieka.“
Bet aš puikiai žinojau, kad jam dažniausiai nieko nelieka. Tačiau negalėjau patikėti tuo, ką teigia Turtingasis Tėtis. Jis tarytum teigia, jog sąskaitų nereikia apmokėti visai.
„Ne“, – prieštaravo jis, – „Aš pats stengiuosi sumokėti sąskaitas laiku, tačiau už savo poreikius moku pirmiausia. Net jei neužtektų pinigų, vis tiek pirma mokėčiau už savo poreikius“.
Vėliau Turtingasis Tėtis paaiškino, kad garsiau nesumokėtais mokesčiais ims skųstis ne jis, o jo kreditoriai. Po to kai tai įvyksta, Turtingasis Tėtis yra priverstas ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Šis spaudimas ir tampa motyvu, geru įpročiu.
Šis spaudimas priverčia jį daugiau dirbti, daugiau galvoti, tobulėti. Jei už savo poreikius Turtingasis Tėtis mokėtų paskiausiai, tada, žinoma, nejaustų jokio spaudimo, bet seniai būtų bankrutavęs.
Turtingasis Tėtis aiškino, kad garsiau nesumokėtais mokesčiais ims skųstis ne jis, o jo kreditoriai. Po to kai tai įvyksta, Turtingasis Tėtis yra priverstas ieškoti papildomų pajamų šaltinių. Šis spaudimas ir tampa motyvu, geru įpročiu.
Dauguma žmonių elgiasi atvirkščiai ir leidžiasi mokesčių rinkėjams užsėsti jiems ant sprando. Turtuolis naudojasi ta baime, kuri kitus tik silpnina.
Kliūtis Nr. 5 – pasipūtimas
Tai yra „aš“ + nemokšiškumas. Turtingasis Tėtis visada sakydavo: „Visada prarandu pinigų, jei būnu pasipūtęs, nes tada nuoširdžiai tikiu, kad tai, ko nežinau, nesvarbu“.
Pastebėjau, jog daug žmonių po pasipūtėliška išvaizda mėgina paslėpti savo nemokšiškumą. Su tuo susiduriu aptarinėdamas finansinius reikalus su savo buhalteriais, ir net pastebiu tarp kitų investuotojų.
Jie karštai dėsto savo nuomonę, nors man visiškai aišku, kad jie nesuvokia ką kalba. Jei žinote, kad nieko nenusimanote apie tam tikrus dalykus, susiraskite specialistą arba nusipirkite gerą vadovėlį.
Roberto Kijosakio ir Šeron Lechter knyga „Du tėčiai – turtingas ir vargšas“ (2007 m.), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Siroko“ leidykla.
Taip pat skaitykite:
Turtingojo Tėčio pamokos: kaip valdyti pinigus (1)
