Finansų krizė pirmiausia vyksta Amerikoje, bet Europa pradeda jausti jos pasekmes
Praeitą savaitę skaudžiai nusivilti teko tiems, kurie tikėjosi, jog Europa išvengs Wall Street negandų. Visame kontinente rinkos patyrė smūgį – labiausiai krito bankų akcijos, bet dar daugiau – euro zonos pirkimų vadybininkų indeksas pasiekė žemiausią lygį nuo 2001 m., o trys verslo pasitikėjimo rodikliai buvo netikėtai žemi. Duomenys rodo, kad nuosmukis gali būti jau prasidėjęs. Kyla klausimas, kiek gilus jis bus ir kaip ilgai tęsis. Ir atsakymai labai priklausys nuo dviejų didžiausių ekonomikų – Vokietijos ir Prancūzijos.
Vokiečiai jaučiasi nuskriausti. Kol kiti naudojosi lengvomis paskolomis ir pūtė (ekonomikos) burbulus, jie gyveno dorai. Kadangi darbo užmokestis nedaug tepaaugo, ekonomika atgavo prarastą konkurencingumą. Praeitais metais viešojo sektoriaus biudžetas buvo perteklinis. Augant eksportui ir investicijoms, Vokietijos ekonomika patyrė sparčiausio augimo laikotarpį nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios. Tačiau nebūtina užsiimti nedorybėmis, kad pasigautum ligą. Kaip pastebi Commerzbank pagrindinis ekonomistas Jörg Krämer, visa euro zona buvo paveikta būsto kainų kilimo: „Vokietija negali išvengti pasekmių“.
Viena priežasčių yra eksportas. Grynasis eksportas lėmė daugiau nei pusę praeitų metų augimo rodiklio – 2,5 proc. Bet nuo metų pradžios iki liepos mėn. užsakymų iš užsienio vokiečių gamintojams sumažėjo 3,4 proc. Mažėjant nedarbui ir kylant darbo užmokesčiui, vartotojai turėtų pagerinti ekonomikos situaciją, bet neatrodo linkę tai daryti. 2007 m. vyriausybė atėmė jų papildomas pajamas padidinusi pridėtinės vertės mokestį. Šiemet kaltininkės buvo didesnės naftos ir maisto kainos. Iš tiesų privatus vartojimas gali sumažėti antrus metus iš eilės. Ir greitai gali padidėti nedarbas. Pirmajame ketvirtyje, lyginant su praeitų metų pirmuoju ketvirčiu, paaugusios 5 proc., antrajame ketvirtyje ir greičiausiai trečiajame ekonomikos apimtys sumažėjo. Daugelis analitikų 2009 m. tikisi mažo augimo. Tačiau profesinė sąjunga IG Metall reikalauja 8 proc. padidinti darbo užmokestį. Dėl kylančių atlyginimų Europos centrinis bankas gali būti labiau nelinkęs mažinti palūkanų normas.
Tad veltui laikytasi tos ekonominės disciplinos? Ne visai. Darbo rinkos reformos stabdys nedarbo augimą. Namų ūkiai ir verslo įmonės yra mažiau įsiskolinę nei kitur. Vokietijoje vartotojų skola siekia 101 proc. disponuojamų pajamų, o Amerikoje 140 proc. ir Britanijoje 172 proc. Vokietijos įmonės investicijas finansuoja veikiau iš pelno nei iš skolos ir dėl to jas mažiau veikia paskolų krizė. Kai kurie Vokietijos bankai, ypač viešajame sektoriuje, turi įsigiję antrarūšių amerikietiškų aktyvų ir dar gali paaiškėti tolesni nuostoliai. Bet nuo metų pradžios iki 2008 m. vidurio bankų skolinimas verslo įmonėms pakilo 9 proc.
Jei lydės sėkmė, Vokietiją ištiks nusivylimas, o ne katastrofa. Manoma, kad vyriausybė nuo 1,2 proc. iki 0,5 proc. sumažins ekonomikos augimo prognozes kitiems metams. Kaip teigia finansų ministras Peer Steinbrück, tie, kas mano, kad bus nuosmukis, turi „sadomazochistinių polinkių“. P. Steinbrück taip pat atmeta galimybę panaudoti papildomą fiskalinį stimulą, nes tai keltų grėsmę jo tikslui iki 2011 m. subalansuoti biudžetą.
Prancūzijoje paskolų krizės poveikis daugelį užklupo netikėtai. Dar gegužės mėn. finansų ministrė Christine Lagarde reiškė pasigėrėjimą puikiai funkcionuojančia ekonomika, kuri pirmajame ketvirtyje, lyginant su praeitu, paaugo 0,6 proc.. Ji atmetė „pesimistines analizes“ tų, kas (kaip Tarptautinis valiutos fondas) prognozavo didelį nuosmukį. Tačiau antrajame ketvirtyje BVP sumažėjo; ir, praeitą savaitę ruošdamasi pristatyti savo biudžetą 2009 m., ji pripažino, kad BVP šiais ir kitais metais kils tik 1 proc. Kai kurie ekonomistai yra labiau pesimistiški.
Suprastėjo dauguma Prancūzijos rodiklių. Gamybos indeksas rugsėjo mėnesį pasiekė žemiausią lygį per septynerius metus. Plonėja užsakymų knygos. Pastarųjų metų ekonomikos variklis – vartotojų išlaidos – rugpjūtį, lyginant su praeitu mėnesiu, sumažėjo 0,3 proc. Žymiai sumažėjo kavinių ir restoranų apyvarta. Būstų rinka galbūt nežlugs kaip Amerikos, nes būsto paskolos griežtai reguliuojamos, o bankai atsargūs skolindami asmenims. Bet kainos pradeda kristi, nors ir lėčiau nei Ispanijoje ir Airijoje.
Du Amerikos bankų krizės padariniai tiesiogiai veikia prancūzų ekonomiką. Pirma, skolinimosi apribojimas nuostolingas įmonių sektoriui. Prancūzijos banko apklausa nustatė, kad antrajame ketvirtyje daugiau nei trečdalis bankų sugriežtino skolinimo įmonėms sąlygas, o beveik pusė teigė tai vėl padarysiantys trečiajame ketvirtyje. Prancūzijos įmonės daug labiau nei Vokietijos priklauso nuo bankų paskolų; griežtesnės kredito sąlygos tiesiogiai lemia mažesnes investicijas ir darbų vietų praradimą. Kitas padarinys – prancūzų bankai priklausomi nuo Amerikos. Ch. Lagarde atkakliai tvirtina, kad nėra „reikalo nerimauti dėl prancūzų bankų tvirtumo.“ Bet ji vis dėlto skaičiuoja, kad bankai šiais metais praras 20 mlrd. eurų.
Skirtingai nei Vokietija, Prancūzija turi mažai erdvės vykdyti ekspansinę fiskalinę politiką. 2007 m. vyriausybė žymiai sumažino mokesčius. Kitų metų biudžeto deficitas gali lengvai peržengti euro zonoje leidžiamą 3 proc. BVP ribą. „Net Ispanijoje daug galimybių naudoti fiskalines priemones, švelninančias ekonomikos ciklų poveikį“, – teigia Morgan Stanley (JAV investicinis bankas) ekonomistas. – „Bet prancūzų rankos surištos, ir jiems bus beveik neįmanoma nepažeisti nustatytų 3 proc. „lubų“. Prancūzija nelinkusi laikytis fiskalinės drausmės taip, kaip Vokietija.
Dėl euro zonos perspektyvų nerimauti verčia trys platesni reiškiniai. Vienas jų – valiuta. Pastaraisiais mėnesiais euras pigo dolerio atžvilgiu ir tai suteikė lauktą palengvėjimą bėdų prispaustiems eksportuotojams. Bet dėl dramatiškų paskutiniųjų kelių savaičių įvykių doleris gali vėl nusilpti. Antra, nors Europos bankai atrodo sveikesni nei Amerikos, JAV investicinio banko Lehman Brothers ir Amerikos gyvenamųjų būstų rinkos jiems keliamas pavojus išlieka. Tarp labiausiai pažeidžiamų yra kai kurie dideli, keliose Europos valstybėse veikiantys bankai. Amerikos valdžia sugebėjo greitai sukurti pagalbos planus. Europoje tai galėtų būti sunkiau ir užtruktų ilgiau, nes priežiūrą didžiąja dalimi vykdo valstybės, o ECB vaidmuo sprendžiant keliose šalyse veikiančių bankų problemas išlieka miglotas.
Trečias dalykas – gerai žinomos didžiausių euro zonos ekonomikų struktūrinės silpnybės. Amerikos ekonomika garsėja lankstumu – čia darbininkai atleidžiami greitai, bet taip pat greitai vėl samdomi. Ji gali greičiau patirti nuosmukį, bet ji taip pat linkusi ir greičiau atsigauti. Ne tokios paslankios Europos produktų ir darbo rinkos slopina tokį lankstumą. Todėl yra rizikos, kad euro zona depresijoje pasiliks daug ilgiau.
