Mažas šokoladinis keksiukas su puria grietinėlės kepure, ant kurios pūpso prisirpusi stora šilauogė. Ar gali nenutįsti seilė, prieš akis išvydus tokį vasarišką skanėstą? Keksiukų kepėja Laura Donėlė jau įprato prie tokios aplinkinių reakcijos. Jau daugiau nei pusmetį jos kepyklėlėje gaminami įvairiausi gardėsiai, skirti smaližiams ir sveiko, natūralaus maisto gerbėjams.
Gyvenimas tarp keksiukų
Lauros kepyklėlėje nuo pat ryto triūsia trys moterys. Karštais vasaros mėnesiais jos vos spėja suktis: viena kepa biskvitus, kita puošia juos uogomis, dailina formas, trečia ruošia įvairiausius įdarus bei kremus. „Visos daro viską“, – šypsodamasi sako L.Donėlė. Ji pati ne tik kepa gardumynus, bet ir organizuoja darbus: bendrauja su klientais, aptaria užsakymus ir t.t. Vieną minutę ji kalbasi telefonu, kitą – pataiso nuo pyragėlio nusvirusią serbentų šakelę, o paskui bėga prie specialioje orkaitėje kepamų sausainių ir tikrina, ar šie jau iškepę.
Moteris kepa ne tik sausainius bei keksiukus, bet ir įvairias natūralias duoneles, avižinius batonėlius, zefyrus, meduje ir alyvuogių aliejuje skrudina granolą (avižinius dribsnius). Nors produktų nėra labai daug, darbo netrūksta. Laura, kaip ir visa jos šeima, laikosi sveikos gyvensenos principo, maistą gamina tik iš natūralių produktų, pati ruošia ne tik įvairaus skonio pyragų įdarus, bet ir žemės riešutų sviestą. „Paprasta ir natūralu“, – pagrindinį savo gyvenimo ir verslo principą įvardija kepėja. Tačiau dar prieš pusmetį Lauros dienotvarkė buvo visai kitokia.
Nesijautė savo vietoje
Prieš dešimt metų iš Mažeikių į Vilnių atvažiavusi tuomet dar studentė L.Donėlė kibo į teisės mokslus. Baigusi bakalauro ir magistro studijas penkerius metus ji dirbo advokatų kontoroje, tačiau laiminga nebuvo.
„Dirbdama su teisininkais niekada nesijaučiau savo vietoje. Nuo atsiradusios rutinos gelbėjausi gamindama maistą ir juo lepindama savo artimuosius“, – netolimą praeitį prisiminė Laura. Ilgai savęs ieškojusi mergina nusprendė tapti kepėja. „Ruošti maistą – didžiausias mano pomėgis. Nė viena šeimos šventė neapsieidavo be mano keksiukų. Jų iškepti prašydavo ir draugai. Turėdama tokį šeimos ir draugų palaikymą, patikėjau savo jėgomis ir ryžausi kardinaliai pakeisti savo veiklą, mečiau teisininkės darbą ir įsteigiau mažą kepyklėlę“, – apie lemtingą sprendimą pasakojo kepėja. Užsiimti mėgstama veikla moteris panoro dar stipriau, kai prieš pusantrų metų gimė sūnus Jonas. „Svarbu veikti tai, ką mėgsti ir sugebi geriausiai. Tik tada jautiesi gerai. Noriu sūnui rodyti tinkamą pavyzdį ir nebūti visada nepatenkinta niurzgle“, – sprendimo motyvus toliau aiškino L.Donėlė. Tačiau ji nesigaili, tiek metų paskyrusi teisės mokslams, žinios praverčia ir dabar.
Pasiseka tik entuziastams
Sunkiausiai į tokius pokyčius reagavo naujai iškeptos verslininkės tėvai. Dukters sprendimas rimtą profesiją išmainyti į rizikingą verslą jiems kėlė daug abejonių. Tačiau Lauros sugebėjimais jie tikėjo. Ypač didelio palaikymo moteris sulaukė iš sutuoktinio ir draugų. „Juk visi mane matė nuolat skaitančią kulinarines knygas ir kepančią pyragus“, – juokėsi skanumynų kūrėja.
Tačiau moteris pripažįsta, kad Lietuvoje įkurti verslą ir jį išlaikyti yra labai sunku. „Jei nebūčiau tokia entuziastinga optimistė, kažin ar būtų pavykę“, – sunkią pradžią prisiminė verslininkė. Pragyventi iš savo pomėgio kepti pyragus ji dar negali. „Esu išlaikoma vyro. Džiaugiuosi tik tuo, kad nebereikia daugiau investuoti, verslas pats save išlaiko“, – greitakalbe žodžius bėrė moteris. Nors Lauros kepykla yra maža ir joje dirba vos keli žmonės, jaunoji verslininkė jau spėjo susidurti su gerų darbuotojų stygiumi. „Rasti patikimų savo srities žinovų – beveik neįmanoma. Daugelis protingų ir darbščių žmonių emigruoja, nes jų netenkina maži atlyginimai“, – apie smulkiųjų verslininkų problemas pasakojo kepėja.
Kepėja be duonos
Pomėgiui virtus darbu, L.Donėlė nenustojo namuose gardėsiais lepinti savo vyro ir sūnaus. „Net ir dabar grįžusi namo kepu pyragus, balkone auginu prieskoninius augalus“, – sakė duonos kitur nebeperkanti kepėja. Laisvalaikį Laura skiria šeimai, visi kartu važinėjasi dviračiais, žaidžia smėlio dežėje ir, žinoma, ragauja įvairius desertus.
„Sūnaus mėgstamiausi – zefyrai, nes jie patys saldžiausi. Tiesa, kiekvieną dieną jų nevalgome“, – šypsojosi moteris. Ji prisipažįsta, kad būna dienų, kai namuose nėra nė vienos duonos riekelės. „Kaip batsiuvys lieka be batų, taip aš kartais lieku be duonos“, – juokėsi kepėja. Tačiau net ir tokiu atveju ji nebėga duonos pirkti kitur. „Tai būtų nesąžininga prieš save. Be to, kita duona man nebeskani“, – žaismingai pokalbį baigė L.Donėlė.
Eglė Valionienė
