Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR konvencija) numato, jog vežėjas neatsako už krovinio pavėluotą pristatymą, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o šių aplinkybių pasekmėms negalėjo užkirsti kelio. Tokios aplinkybės tarptautinėje praktikoje vadinamos force majeure ir cas fortuit.
Kaip teigia LAWIN teisininkė Rasa Grambaitė, vežėjams neįprasti krovinių tikrinimai kirtus Rusijos sieną yra netikėti ir vežėjai tam įtakos daryti negali, todėl, remiantis CMR konvencija, atrodytų, kad, dėl savo atsakomybės nerimauti jie neturėtų. Tačiau Lietuvos teismai laikosi aiškios pozicijos, kad vežėjas, norintis remtis force majeure aplinkybe, privalo įrodyti, kad padarė viską, jog būtų galima išvengti žalos, tačiau negalėjo išvengti žalą sukėlusių aplinkybių ir jų pasekmių.
„Tai reiškia, kad, kilus ginčui, vežėjas gali būti priverstas įrodinėti ne tik negalėjęs daryti įtakos Rusijos muitinės tarnybos veiksmams, bet ir, jog, pavyzdžiui, sužinojęs apie netikėtas kliūtis ir gavęs siuntėjo instrukcijas dėl tolesnio gabenimo, negalėjo pasirinkti kito maršruto spartesniam gabenimui, bei pan. Kiekvienas atvejis individualus, be to, skirtingose valstybėse taikomi skirtingi kriterijai nustatinėjant, ar force majeure aplinkybė pagal CMR konvenciją egzistavo, ar ne. Todėl išankstinio, universalaus vežėjų atsakomybės (atleidimo nuo jos) vertinimo, deja, būti negali“ ─ teigia teisininkė.
Vežėjai, priėmę užsakymus jau žinodami apie situaciją Rusijoje, negalėtų ja remtis kaip nuo atsakomybės atleidžiančia aplinkybe, nes tokiais atvejais išvengti žalos dėl vėlavimo galima, pavyzdžiui, kaip nurodo LAWIN teisininkė, susitariant dėl ilgesnių nei įprasti gabenimo terminų arba iš vis nesitariant dėl konkrečių terminų.
Dabartinėje situacijoje apdairiai turėtų elgtis ir bendradarbiauti tiek vežėjai, tiek kiti tinkamu krovinio gabenimu suinteresuoti subjektai. Svarbi aktyvi komunikacija, savalaikis informavimas apie kliūtis, aiškių instrukcijų dėl tolesnio gabenimo davimas, vadovaujantis CMR konvencija. Vežėjai turėtų atitinkamai planuoti konkrečius gabenimo maršrutus, pristatymo terminus, įvertindami riziką. Siekdami minimizuoti galimus patirti nuostolius panašiose situacijose ateityje, vežėjai turėtų pasirūpinti ne tik tokiems atvejams palankiomis sutarčių su užsakovais nuostatomis, bet ir atitinkamomis savo civilinės atsakomybės draudimo sąlygomis.