Vyriausybė užsigarantavo, kad dėl katastrofiškų politikavimo pasekmių pateks į viešųjų finansų administravimo vadovėlius – kaip blogas pavyzdys, žinoma.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija, eilinį kartą apžvelgusi Lietuvos ekonominę politiką ir ekonomiką, padėjo, galima manyti, tašką diskusijoms apie Lietuvos fiskalinę politiką. Spartaus ūkio augimo laikotarpiu turėti valstybės biudžeto deficitą yra klaida.
Sparčiau kylant ekonomikai pravartu turėti perteklinį biudžetą – ir tas perviršines pajamas panaudoti valstybės skolai mažinti.
Ir TVF, ir praktiškai visi (išskyrus oficialiuosius) Lietuvos ekonomistai, viešai kalbantys apie šalies ekonomikos reikalus, seniai ir atkakliai tvirtino, kad šalies vyriausybių nuostata sudarinėti deficitinį biudžetą, kai ekonomika auga, yra netinkama politika. Ne tik netinkama, bet ir pavojinga ūkio ateities požiūriu.
Šalies ekonomika auga 7-8 proc. kasmet, o valdžia net ir to pajamų gausėjimo laikotarpiu nesuduria galo su galu: 2004 m. viešojo (valdžios) sektoriaus deficitas buvo -2,4 proc., 2005 m. –0,5 proc., 2006 m. – 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Paties nacionalinio biudžeto deficitas dar didesnis - atitinkamai 2,3, 1,1 ir 1,3 proc. BVP. Tačiau dalį tų įsipareigojimų kompensuoja su perviršiu sudaromi Socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetai (perviršis atitinkamais metais buvo 0,7, 0,6 ir 0,7 proc. BVP). Pastebėtina ir tai, kad matydamos centrinės valdžios išlaidavimą įsidrąsino ir savivaldybės – jei 2004 m. jų biudžetai visumoje turėjo 0,1 proc. BVP perviršį, tai 2005 m. jos jau skolinosi 0,1 proc., o 2006 m. jų skolinimasis padidėjo iki 0,4 proc. BVP.
Skolinimasis ekonomikai esant spartaus kilimo fazėje yra prociklinis – be finansinio pagrindo padidintos valdžios išlaidos papildomai pakursto paklausą (trumpu laikotarpiu taip pat ir ekonomikos augimą), šitaip užtikrindamas, kad „vėstant“ ekonomikai smukimas bus staigesnis ir skaudesnis (su didesniu nedarbu, bankrotų pagausėjimu ir pan.).
Dar „įspūdingiau“ tai, kad būtent į šį spartaus vartojimo ir infliacinio spaudimo laikotarpį vyriausybė sugebėjo įterpti gyventojų pajamų mokesčio mažinimo vajų – šitaip beveik užsigarantuodama, kad pateks į viešųjų finansų administravimo vadovėlius, kai jau galutinai paaiškės katastrofiškos (ar netoli to) tokio politikavimo pasekmės; tokia politika bus rodoma kaip pavyzdys, kaip nereikia elgtis su viešaisiais finansais, jei šalies ūkiui linkima gero ir po artimiausių rinkimų.
Metai po metų formuojant deficitinį biudžetą valdžios įsiskolinimas absoliučia išraiška didėja. 2005 m. pabaigoje skola sudarė 13,3 mlrd. litų, 2006 m. pabaigoje – 14,9 mlrd., o 2007 m. gale – jau 16,7 mlrd. litų. Vien įsiskolinimas užsieniui pernai metais padidėjo vienu milijardu litų (nuo 10,2 iki 11,2 mlrd. litų). Taip, ūkiui sparčiai augant skolos dalis nacionaliniame produkte mažėja (nuo 18,2 iki 17,3 proc.), bet kai ūkis auga žymia dalim dėl to, kad jo subjektai didina savo įsiskolinimą buities gerovei kelti, o ne tiesiogiai gamybiniam potencialui didinti, tai skolų grąžinimas gali tapti didesne našta nei galima manyti, žiūrint į dabartinę ūkio plėtrą.
Kita vertus, iš tokio pasakojimo neturėtume daryti išvados, kad vyriausybė niekada negali išleisti daugiau nei biudžeto pajamos, kad jai nevalia skolintis. Skolintis galima, nesyk ir patartina – jei skolinimasis kainuoja mažiau nei paskolon gautų finansų teikiama nauda, t.y. jei tų investicijų grąža yra didesnė nei skolinamo kapitalo kaina, t.y. palūkanos.
Kadangi vyriausybė yra prastesnis šeimininkas nei privatus savininkas, tokių situacijų nebus daug. Praktiškai visose šalyse vyriausybė investuoja tik ten, kur neinvestuoja privatus verslas. Kitaip tariant, vyriausybės investicijos dažniausiai yra „iš reikalo“, dėl to, kad investavus bus geriau visai ekonomikai ir joje dirbantiems žmonėms, bet nebūtinai riebiau nubyrės pačiam investuotojui. Verslas, bent jau pats vienas, kaip matome, nemoka, negali, nenori investuoti į tokius objektus (pavyzdžiui, į energetikos jėgainę, kuri užtikrins ilgalaikius energijos tiekimus ekonomikai; į uosto akvatorijos gilinimą, kuris palengvins ir atpigins krovinių gabenimą; į kelius, kuriais, kai jie puikūs, pigu ir malonu važinėti visiems, kas tik pajuda; į aukštąjį mokslą, nes nepalyginamai geriau priimti į darbą išsimokslinusius nuovokius jaunuolius).
Dalykai, apie kuriuos kalbam, yra tokie fundamentalūs, kad buvo žinomi jau tarpukario Lietuvos ekonomistams. Domas Cesevičius rašė, kad pasyvios, nesiimančios jokios ūkinės veiklos vyriausybės tikslas yra turėti kuo mažiausiai uždavinių, dėl to ir kuo mažiausią biudžetą. Tokiai valdžiai nepateisinamas joks biudžeto deficitas. „Bet, - tęsė jis, - jei valstybė nori arba turi būti aktyvi, ypač jeigu ji ima kištis į ūkio reikalus, jei ji pati pradeda daugiau ūkininkauti, jei ji veda pozityvią ūkio politiką, tada tokios valstybės biudžetas dažnai gali būti ir deficitinis. ... Kas gerai ūkininkauja, ... tas neretai ir paskolomis naudojasi.“
Kitas to laikotarpio Lietuvos visuomenės veikėjas, diplomatas Vaclovas Sidzikauskas tą pačią mintį iliustravo kaimynų latvių pavyzdžiu. Klaida, sakė jis, kai krašto atstatymą (po I pasaulinio karo) norima užkrauti ant vienos kartos pečių (tarpukario Lietuvos valdžia plėtojo miestus ir ūkį nieko nesiskolindama nei užsienyje, nei viduje – tiesiog sunkdama lėšas šalies viduje, pirmiausia - kaimo sąskaita); „...tuo tarpu ... tą naštą reikėjo išdėstyti kelioms kartoms. Tokią ekonominę ir finansinę politiką iš dalies praktikavo mūsų kaimynai latviai, užtraukę didelę užsienio paskolą Kegumo elektros jėgainei pastatyti ir kitiems investavimams; nuo jų, regis, neatsiliko ir estai.“
Penkiasdešimties metų pertrauka valstybės istorijoje paliko pėdsakų. Be kitų, ji gan tvirtai įkalė į galvas mintį, kad valstybės aktyvumas ekonomikoje – tai negyvos, komandinės ekonomikos atributas. Šiuolaikinis valdžios aktyvumo ekonomikoje suvokimas dar ateityje (pačiai valdžiai – taip pat).
