Kai Lietuvoje išpopuliarėjo žodis „krizė“ – maždaug 2008-aisiais, mūsų pašnekovas buvo visuomeninio judėjimo „Netylėk“ lyderis. Šis judėjimas nebijojo atvirai kalbėti apie tuometės, premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujamos, Vyriausybės klaidas. Tačiau po kurio laiko T. Sarnačinskas išvyko laimės ieškoti į Didžiąją Britaniją.
„Išvykau turėdamas planą po penkerių metų grįžti į Lietuvą. Į Londoną pabėgau žinodamas, kad Lietuvoje palikau augantį savo verslą. Nenorėjau „valgyti“ verslo pinigų, juos norėjosi investuoti. Perspektyva buvo grįžti. Anksčiau ar vėliau. Į Lietuvą grįžau anksčiau, negu planavau, – dėstė T. Sarnačinskas. – Gyvendamas Londone susipažinau su savo draugu norvegu, kuris šiuo metu yra ir mano direktorius. Jis man pasiūlė darbą. „Grįžk į Lietuvą“, – taip jis man pasakė, nes buvo įkūręs žvejybinių atliekų perdirbimo įmonę mūsų šalyje. Jiems reikėjo žmogaus, kuris gerai moka anglų kalbą, išmano žvejybos produkciją, gali keliauti.“
T. Sarnačinskas prisipažino, kad iki šiol 80 proc. savo laiko jis praleidžia Europoje, ne gimtojoje Lietuvoje. „Anglija, Škotija, Islandija, Vokietija“, – besišypsodamas skaičiavo pašnekovas.
– Ko išmokė Londonas?
– Anglų kalbos, tolerancijos vairuojant, kurios nėra Lietuvoje, išmokau kitaip planuoti laiką. Didmiestis reikalauja didesnės atsakomybės planuojant laiką. Šiauliuose aš visada galiu pasakyti „būsiu už dešimties minučių“, Londone visada turėdavau skaičiuoti valandomis. Lietuvoje viskas labai greitai vyksta, darbai padaromi staigiai. O labiausiai išmokau gerbti savo šeimos privatumą. Dar prieš išvykdamas iš Lietuvos girdėjau išpopuliarėjusią nuomonę „Ten labai gerai, uždirbdamas minimumą gali pragyventi“. Tačiau emigrantai nutyli vieną paprastą dalyką: jeigu gyvensi sharehouse – dalinsies vieną namą su dviem tualetais ir viena virtuve su dar dešimčia žmonių – gyvensi pigiai, tačiau be jokio privatumo. Lietuvoje tiek pat žmonių, išsinuomoję septynių kambarių namą, gyventų lygiai taip pat gerai kaip ir Londone. Jeigu šiame mieste nori turėti paprasto lietuvio gyvenimą – automobilis, būstas, – tai kainuos didžiąją dalį tavo algos. Nes Londone vien už automobilio draudimą sumokėsi apie 1 100 svarų per metus, už nuosavą vieno kambario būstą sumokėsi apie 1 100 svarų per mėnesį. Vidutinės tavo pajamos yra apie 1 500 svarų. Kur logika? Privalai gauti daugiau nei 30 tūkst. svarų per metus, kad galėtumei sau leisti normalaus žmogaus gyvenimą. Kitas variantas – nieko neplanuok ateičiai, tik gyvenk šia diena.
Tomas Sarnačinskas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)
– Tačiau ne visi gyvena taip?
– Gerai gyvena emigrantai, įsikūrę už Londono ribų, kokiame nors kaimelyje jie dirba gėlių fabrike. Jeigu kiekvienas šeimos narys gauna po 400 svarų per savaitę ir jie gyvena penkių kambarių name, už kurį sumoka 500 svarų per mėnesį, – jie gyvena gerai. Tai būtent tie emigrantai, kurie grįžę į Lietuvą giriasi, kaip viskas yra gerai. Visiems, kurie nori išvažiuoti, sakau, kad Anglija nėra ta šalis, kurioje galima uždirbti. Norvegija? Tai gera vieta išvažiuoti. Olandija – gera vieta, Anglija – tikrai ne. Ji yra murzina, pilka, pilna šiukšlių, žiurkių, lapių... Tai tikrai nėra vieta, kur tu nori gyventi. Jeigu ateityje dar tektų emigruoti, grįžti į Londoną nenorėčiau, geriau važiuočiau į Norvegiją.
– Su tuomete drauge, dabar – jau žmona, pasirinkote Londoną. Kodėl?
– Turėjau vieną vienintelį draugą, kuris buvo emigravęs. Ir jis kaip tik gyveno Anglijoje. Jis pažadėjo padėti man susirasti darbą. Daugelis mano, kad viskas labai paprasta, tačiau galiu perspėti, kad įleisti šaknis ten labai sunku. Vienas mano draugas, kurį prispaudė visokios bobučių paskolos, išvažiavo į Angliją gyventi, pasakė, kad ten gyvens geriau, paliko milžiniškas skolas Lietuvoje... Jau pirmą dieną, tik išvykęs, jis man skambino ir klausė: „Ką daryti?“ Priminiau jam, kad jis pats rinkosi šalį, žinojo, pas ką važiuoja. Žmonės dažnai nesupranta, kad viskas ant delno nebus padėta. Pakartosiu frazę, kurią sakau visiems: metus Anglijoje nieko negali tikėtis. Metus anglai tavimi nepasitikės: gali siųsti šimtus CV, gali būti diplomuotas inžinierius, tačiau jie tau neduos darbo. Emigrantams jie yra numatę paprastesnius darbus: valyti konteinerius, gatves šluoti, rinkti šiukšles. Tik tada, kai atsiras tavo kredito istorija, šiokia tokia darbo patirtis, pradėsi „gaudyti“ darbo pasiūlymus. Bet yra tokių, kuriems to nereikia. Jie gyvena dešimt metų ir nepramoksta kalbos.
– Kokie lietuviai gyvena Londone?
– Negaliu kalbėti apie visus lietuvius, turiu ten tikrai puikių draugų, tačiau teiginys, kad lietuvis ten pasiruošęs perkąsti kitam lietuviui gerklę, yra teisingas. Yra lietuvių, su kuriais nesinori net gatvėje susitikti, nesinori jiems pasakoti savo istorijos, nes jie visada pasiruošę prikišti pagalių į ratus. Pamenu, gyvenome su vienais lietuviais. Jauna šeima nesugebėjo išlaikyti dviejų kambarių buto, todėl mums išnuomojo vieną kambarį. Gyvenome visai ramiai, tačiau vieną dieną grįžęs iš darbo anksčiau pastebėjau, kad po butą vaikšto svetimi žmonės. Lenkai. Nesupratau. Pasirodo, mūsų „draugai“ nusprendė perleisti butą kitiems, o patys išsikrausto. Staigmena. Pasiūlėme perduoti šeimininkams, kad mes patys galime perimti buto nuomą. Lietuviai dėjo visas pastangas, kad negautume to buto. Gal jie pavydėjo? Mes turėjome išeiti į gatvę, kadangi šeimininkams buvo pasakyta, jog esame nepatikimi. Tačiau šis pavyzdys neiliustruoja visų lietuvių elgesio. Man neteko dirbti kartu su lietuviais, bet iš ne vieno esu girdėjęs, kad lietuviai yra pasiryžę prikrėsti kitam begalę kiaulysčių. Kartais tyčia gatvėse nekalbėdavome lietuviškai, kad kiti lietuviai nesuprastų, jog esame tautiečiai.
– Ar tiesa, kad Anglija puikiai išbando dviejų žmonių santykius?
– Teisybė. Mes nuvažiavome dviese, turėjome padėti vienas kitam. Tai labai geras santykių patikrinimas. Daugelis palūžta, išsiskiria, išvažiuoja į skirtingas puses. O mes tik grįžę į Lietuvą pradėjome planuoti vestuves. Buvome tikri – jeigu perėjome šita, tai tikrai neišsiskirsime. O mes perėjome labai daug sunkaus: ir gatvėje su lagaminais teko pastovėti naktį, ir pamiegoti ant lentų. Visa tai mus sustiprino.
– Ar dabar nors vieno savo sprendimo gailiesi?
– Per tuos trejus metus Anglijoje nesijaučiu padaręs netinkamų sprendimų. Nepriėmiau sprendimų, dėl kurių būtų nukentėjusi mano tolesnė ateitis.
– Tų trejų metų nebrauksi iš savo gyvenimo? Tai teigiamas etapas?
– Be abejo. Pagyventi tokiame metropolyje yra šis tas. Mano darbas, kurį dirbau Anglijoje, buvo milžiniška patirtis. Man teko projektuoti vandens sistemas dangoraižiams. Lietuvoje niekada nebūčiau įgijęs tokios patirties. Išmokau amato, kuris man dabar praverčia mano versle, įmonėje, kurioje dirbu.
– Kai išvažiavai, tavo verslas žengė pirmuosius žingsnius. Kaip viskas augo per tuos metus?
– Kartkartėmis parvažiuodavau, tačiau už tai, kad verslas augo, esu dėkingas savo broliui, mamai. Pasidalindavome darbus. Tai darome iki šiol. Techninę darbų pusę tvarkome kartu su broliu, vadovavimo pusę perėmusi mama. Įmonė išaugo, viskas prasidėjo nuo vienos sąskaitos, nuo vieno pardavimo, nuo kompiuterio namuose, o dabar jau turime maždaug 500 kv. metrų plotą, kelių tūkstančių kvadratinių metrų plotą žaliavų lauke, dešimt darbuotojų... Augame ir investuojame toliau. Turime daug projektų, tikimės plėstis atliekų perdirbimo sferoje.
– Ar nebuvo minties savo verslą perkelti į tuos pačius Londono priemiesčius?
– Buvo, tačiau dirbti perdirbimo srityje įstatymų požiūriu paprasčiau Lietuvoje. Turime partnerį, kuris superka atliekas Anglijoje. Žiauriai daug reikalų tenka atlikti, norint įtikti aplinkos apsaugos įstatymams. Be to, šioje srityje Anglijoje labai didelė konkurencija.
– Anksčiau nebijojai per dantį patraukti Lietuvos politikų...
– Ir dabar neatsisakau to daryti, kartais juos per dantį patraukiu socialiniuose tinkluose. Visada gilinuosi į politiką. Eidamas balsuoti išsamiai išnagrinėju, už ką balsuosiu. Ateityje turiu ambicijų sieti savo gyvenimą su politika, nors žmona tam labai prieštarauja. Nenoriu žengti labai aukštai, galvoju apie savivaldos lygmenį. Politika man asocijuojasi ne su pinigais... Jų aš turiu pakankamai. Man politika asocijuojasi su įtaka ką nors pakeisti. Tarkime, Šiaulių mieste norėčiau būti įtakingas, nes noriu pakeisti šio miesto įvaizdį.
Londonas (nuotr. Manto Stankevičiaus)
