Kasmet yra vis mažiau stojančiųjų į žemdirbiškas specialybes, vis mažiau parengiama kvalifikuotų darbuotojų žemės ūkiui, mažas baigusiųjų skaičius pasirenka darbą pagal įgytą profesiją, vyksta didelė emigracija.
Tokie faktai pateikti Žemės ūkio ministerijoje surengtoje apskritojo stalo diskusijoje „Žemės ūkio ir kaimo specialistų bei kvalifikuotų darbuotojų praktikų atlikimo aktualijos“. Joje dalyvavo Švietimo ir mokslo ministerijos, aukštojo ir profesinio mokymo institucijų, darbdaviams atstovaujančių Žemės ūkio rūmų (ŽŪR), Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS), Žemės ūkio bendrovių asociacijos (ŽŪBA), Žemės ūkio krypties įmonių, Konsultavimo tarnybos atstovai.
Problemos – įvairiapusės
Apskritojo stalo diskusiją pradėjęs žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius apžvelgė susiklosčiusią situaciją, akcentuodamas, kad šiuo metu žemės ūkio specialistus rengiančios profesinio mokymo įstaigos nekelia nei mokinių, nei darbdavių pasitikėjimo.M.Kuklierius taip pat atkreipė dėmesį, kad į mokyklas ateina nemotyvuoti, prastai besimokantys miestiečių vaikai, kurie tose mokyklose įgyja diplomą, gauna stipendiją, tačiau nė negalvoja dirbti kaime, praneša Žemės ūkio ministerija. Pasak viceministro, stojantiesiems į žemdirbiškas specialybes reikėtų tikslinės atrankos, papildomų balų ūkininkų vaikams ar turintiems praktinio darbo patirties, kad kaimo vaikai galėtų įgyti profesiją ir likti ten dirbti.
Viceministras pažymėjo, jog darbdavių netenkina specialistų ir kvalifikuotų darbuotojų rengimo kokybė – trūksta praktinio parengimo, vadybos, ekonominių, teisinių žinių. Studijų, mokymo programos mažai orientuotos į praktinį teorinių žinių pritaikymą. Dabartiniame specialistų rengimo procese tiek aukštosiose, tiek ir profesinėse mokyklose gamybinėms praktikoms skiriama per mažai dėmesio, todėl moksleiviai neįgyja darbui būtinų praktinių įgūdžių. Tokia padėtis visiškai netenkina darbdavių, kurie yra apsirūpinę nauja, brangia technika, produkcijai gaminti taiko pažangiausias technologijas.
„Kita vertus, – kalbėjo M.Kuklierius, – daug kas priklauso ir nuo pačių darbdavių. Jie laukia kvalifikuotų darbuotojų, tačiau patys nepakankamai aktyviai dalyvauja mokymo procese, kartu su mokymo įstaigomis kurdami mokymo programas bei skirdami pakankamai savo laiko ir dėmesio į jų ūkį ar bendrovę atėjusiems atlikti gamybinės praktikos“.
Pasak viceministro, iš dalies nepakankamas darbdavių dėmesys praktikantams suprantamas, nes verslo žmonės yra labai užsiėmę, o studentui, kad jis kokybiškai atliktų praktiką, reikia suteikti galimybę naudotis darbo priemonėmis, skirti laiko jį mokyti, prižiūrėti ir kontroliuoti, kitaip sakant, prisiimti visą atsakomybę už jį praktikos metu. M.Kuklierius pažymėjo, kad problemų kelia ir prasta infrastruktūra: mokymo bazė ir mokymo priemonės pasenusios, neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, tuo tarpu darbdaviai nėra skatinami leisti naudoti savo techniką praktiniam specialistų mokymui. Susidaro užburtas ratas – laukiama kvalifikuotų specialistų, tačiau juos tinkamai parengti galimybių mažai.
Pasak viceministro, Žemės ūkio ministerija pati ėmėsi iniciatyvos iš dalies spręsti moksleivių gamybinių praktikų problemą, pasinaudodama Vakarų valstybių patirtimi ir sukūrusi Žaliųjų diplomų sistemą. Žaliasis diplomas suteikiamas tiems ūkiams ar žemės ūkio bendrovėms, kurie turi tinkamą profesinį pasirengimą ir kvalifikaciją. Šiuo dokumentu subjektai įsipareigoja dalyvauti žemės ūkio srities švietimo ir profesinio praktinio mokymo veikloje, už tai suteikiant jiems tam tikrą prioritetą dalyvaujant Kaimo plėtros programos priemonėse. Profesinių mokyklų pateiktais duomenimis, praėjusiais metais iš 886 moksleivių, atlikusių praktiką, 103 moksleiviai dirbo Žaliąjį diplomą turinčiuose ūkiuose.
VšĮ Alantos technologijos ir verslo mokyklos vadovas Vladas Pusvaškis pasidalijo patirtimi, kad ir su Žaliąjį diplomą turinčiais ūkiais kyla problemų dėl moksleivių praktikų, nes ir jie ne visuomet suteikia praktikantams būtinų įgūdžių.
Sonata Kisielienė, Žemės ūkio rūmų vyr. specialistė profesiniam mokymui, teigė, kad visokių yra ir moksleivių, ir darbdavių. „Yra ūkininkų tikrų altruistų, kurie tiesiog nori pasidalyti savo patirtimi, bet yra ir tokių, kurie tenori tik nieko nekainuojančio gero pagalbinio darbininko, o yra ir tokių, kurie tikisi iš praktikanto uždirbti, o juk Žaliojo diplomo savininkai turėtų dalytis patirtimi, nesiekdami jokio užmokesčio“, – apibendrino S.Kisielienė. Ji prašė informuoti ŽŪR, jeigu turintieji Žaliąjį diplomą nepriima studentų į praktiką ar netinkamai su jais elgiasi. Pasak S.Kisielienės, visi tokie ūkiai bus vertinami iš naujo, taigi jie gali netekti diplomo.
Investicijos į mokslus turi atsipirkti
LŪS pirmininkas Jonas Talmantas ir ŽŪBA direktorius Jonas Sviderskis sutarė, kad pačios mokyklos per mažai ieško ryšių su darbdaviais, nesidomi savo moksleivių praktika, o ir pastarieji, atėję į praktiką trumpam laikui, nori tik parašą gauti. Visiškai kita situacija būtų, jei praktika truktų ne mažiau kaip 3 mėnesius ar netgi visus metus.
Jie pritarė viceministrui, kad problema nepajudės iš vietos, kol nebus atlyginama už darbą su moksleiviais tiems, kas su jais dirba, kas juos moko, kas patiki jiems sudėtingą ir brangią techniką. Mokinio darbo našumas nesiekia nė 50 proc., taigi vadovavimas studento praktikai darbdaviui yra papildoma veikla ir nuostoliai, už kuriuos nėra atlyginama.
J.Talmantas ir J.Sviderskis taip pat akcentavo, kad norint parengti gerą specialistą, reikia jam skirti labai daug laiko, nuolat su juo dirbti, tuo tarpu net nežinia, ar jis liks Lietuvoje. Pašnekovai išreiškė nuomonę, kad mokslus baigę jaunuoliai bent 2 metus turėtų atidirbti už įgytą diplomą ir į juos investuotas lėšas, tuo tarpu dabar valstybės pinigai švaistomi visiškai jų neskaičiuojant ir nesirūpinant, kad jos grįžtų atgal.
Kalbėdamas apie darbininkiškų profesijų nepatrauklumą ir mažą studentų skaičių, Kaimo plėtros profesinių mokymo įstaigų asociacijos vadovas Liudas Jonaitis pažymėjo, kad netinkamai elgiasi ir patys darbdaviai, nes ir geriems specialistams formaliai moka tik minimalius atlyginimus, didesnę dalį atiduodami vokeliuose, taigi žmogus negauna socialinių garantijų. Kita vertus, kaimui vis dar trūksta patrauklesnio įvaizdžio, todėl jaunimas siekia įsidarbinti mieste, todėl ir jis pritarė minčiai, kad pareiga atidirbti už įgytą specialybę turėtų būti privaloma.
Švietimo ir mokslo ministerijos atstovas Juozas Gaudiešius ieškojo kelių, kaip pakeisti situaciją, kad žemės ūkio mokyklos nėra populiarios ir čia stoja prasčiausiai besimokantys. Jo nuomone, patys ūkininkai ar juos atstovaujančios organizacijos turėtų pradėti lankytis jau bendrojo lavinimo mokyklose, kad tokiu būdu galėtų sudominti jaunus žmones rinktis žemdirbiškas profesijas. Kita vertus, J.Gaudiešius nesutiko, kad padėtis yra tokia bloga, kaip čia kalbama.
AB „Lytagra“ viešųjų ryšių skyriaus vadovas Juozas Kalinauskas sakė manantis, jog daugelis diskusijoje minimų problemų kyla dėl to, jog valstybė neformuoja specialistų poreikio, todėl ir atsitinka taip, kad aukštosiose mokyklose mokosi 54 proc. studentų, kolegijose – 24, o darbininkiškose profesinėse mokyklose – tik 20. Jis patikino, kad jeigu atsiras finansinis skatinimas, „Lytagra“, ir dabar aktyviai bendradarbiaujanti su aukštųjų ir profesinių mokyklų praktikantais, yra pasirengusi jų priimti dar daugiau.
Naudinga bedarbių mokymo patirtis
Panevėžio profesinio rengimo centro direktorius Bronius Sadula informavo, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija panašią problemą yra sėkmingai išsprendusi. Jau 3 metai, kai bedarbis, atėjęs mokytis į profesinio rengimo įstaigą, gali atlikti praktiką ten pat arba pas darbdavį. Praktika trunka ne mažiau kaip 2 mėnesius, o darbdaviui už bedarbio gamybinę praktiką per mėnesį mokama apie 300 Lt, taigi jie mielai tokius moksleivius priima. „Visi gyvename toje pačioje valstybėje, taigi Švietimo ir mokslo ministerija taip pat galėtų panašiai spręsti praktikų finansavimo klausimą“, – patirtimi dalijosi B.Sadula.
Galimi problemų sprendimo būdai
Vyriausioji ministerijos patarėja Virginija Žoštautienė, apibendrindama diskusiją, kreipėsi į Švietimo ir mokslo ministeriją su prašymu kartu su Žemės ūkio rūmais, atstovaujančiais darbdavius, peržiūrėti studijų ir mokymo programas, kad būtų išlaikyta aiški takoskyra tarp bendrojo lavinimo dalykų, specialybės teorijos ir praktikos, pastarajai skiriant kur kas daugiau dėmesio. Taip pat prašoma, kad ši ministerija peržiūrėtų studijų finansavimo krepšelį ir tam tikrą dalį lėšų skirtų praktikų vadovams vietose.
V.Žoštautienė atkreipė dėmesį, kad siekiant į praktinio mokymo procesą įtraukti darbdavius, reikėtų galvoti, kaip po 2013 m. sukurti naujas Struktūrinių fondų priemones, kurios būtų skirtos praktikoms finansuoti.
„Valstybės finansavimas, skiriamas mokymo įstaigoms, galėtų būti siejamas su pritrauktais verslo pinigais arba darbdavių įnašu natūra, kai įmonė ar ūkininkas leidžia naudoti nuosavą techniką ar įrangą praktikantams, sukuria praktikos vietas. Taip pat prašome, kad kuo skubiau būtų įteisinta pameistrystės mokymo forma, pritaikant ją praktikai ūkininkų ūkiuose ir aiškiai nustatant jos finansavimo sąlygas bei kriterijus. Priimant mokytis siūlome sudaryti palankesnes stojimo sąlygas motyvuotiems, darbo praktiką turintiems studentams“, – Žemės ūkio ministerijos poziciją išsakė V.Žoštautienė.
