Kovo 8-ąją prancūzų dienraštyje „Le Figaro“ paskelbtame straipsnyje Europos Sąjungos (ES) diplomatijos vadovė Catherine Ashton (Katrin Ešton) pripažino, kad Europai tenka ir teks importuoti vis daugiau energijos išteklių iš užsienio, tačiau, be Norvegijos, daugiau beveik nėra valstybių – naftos ir gamtinių dujų eksportuotojų, kurios būtų stabilios ir draugiškos demokratijos. Todėl energetinis saugumas tampa vienu iš ES užsienio politikos prioritetų. Kuo Bendrijai geriau seksis skatinti energijos ištekliais disponuojančius regionus laikytis demokratijos ir laisvosios prekybos principų, užtikrinti teisines garantijas investicijoms, mažinti nelygybę, tuo stabilesnis bus naftos ir gamtinių dujų tiekimas pačiai Europai. Būtina diversifikuoti energijos išteklių tiekimą, kad Senasis žemynas nebūtų priklausomas nuo vieno tiekėjo. Taip pat svarbu skatinti gavybos, tiekimo ir energijos panaudojimo sistemų modernizavimą, taip mažinant jos paklausą ir poveikį aplinkai. Tarkime, jei Ukraina pasiektų tokį energijos išteklių naudojimo efektyvumą, koks dabar yra Lenkijoje, tai sumažintų gamtinių dujų importą iš Rusijos ir galų gale koreguotų Kijevo ir Maskvos santykius. Štai taip ponia C. Ashton susieja ekonomiką su politikos realijomis.
Kone lemtinga Kijevo priklausomybė nuo „Gazprom“ lemia ne tik keblius ginčus dėl gamtinių dujų kainos, bet ir dviprasmišką situaciją su Ukrainos integracija į Vakarus. Kovo pradžioje derybų dėl integracijos į ES penkerių metų sukakties proga penkių Bendrijos šalių – Švedijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Lenkijos ir Vokietijos – užsienio reikalų ministrai dienraštyje „International Herald Tribune“ paskelbė straipsnį neguodžiančia antrašte „Ukrainos regresas“. Ministrai priminė, kad nors derybos dėl Ukrainos asocijuotosios narystės ES gruodį baigtos, šios sutarties ratifikavimas faktiškai užblokuotas po to, kai prasidėjo teisminiai šalį valdžiusių „oranžinių“ politikų persekiojimai. Po Viktoro Janukovyčiaus išrinkimo prezidentu ekonominės reformos Ukrainoje pradėtos, tačiau demokratijos padėtis kelia nerimą. Daug kas paaiškės per spalį vyksiančius parlamento rinkimus, ministrai paragino Ukrainos vyriausybę sudaryti lygias sąlygas visoms politinėms partijoms juose dalyvauti.
Vasario pabaigoje Kijevas atmetė Maskvos siūlymą sumažinti gamtinių kainą 10 proc. pareiškęs, kad ji vis viena bus per didelė. 416 dolerių už tūkstantį kubinių metrų dujų pirmą šių metų ketvirtį turėjusi mokėti Ukraina mano, kad sąžininga kaina būtų 250 dolerių. Rusija seniai duoda suprasti, kad dujų kainos peržiūrėjimas galimas tik tuo atveju, jei kompanijai „Gazprom“ bus leista įsigyti Ukrainos vamzdynus arba jeigu Ukraina prisijungs prie Muitų sąjungos, kuriai vadovauja Rusija.
Vasario pradžioje spustelėjus šalčiams abi valstybės ne pirmą kartą apsikeitė kaltinimais dėl sumažėjusio gamtinių dujų tiekimo Europai. „Gazprom“ viceprezidentas Aleksandras Medvedevas pareiškė esąs nustebintas Europos Komisijos pranešimų apie 10 proc. sumažėjusį gamtinių dujų tiekimą Italijai ir pridūrė, kad jo kompanija, atvirkščiai, eksportą didina. Pasak „Gazprom“ viceprezidento, Ukrainos pasiliekamas metinis 60 milijardų kubinių metrų kiekis gerokai didesnis nei numatyta sutartyje. Iki praėjusių metų lapkričio, kai buvo paleistas vamzdynas „Šiaurės srautas“, kurio pajėgumas per metus siekia 27,5 milijardo kubinių metrų, per Ukrainos teritoriją keliaudavo 80 proc. rusiškų dujų eksporto į Vakarus.
Ukrainos valstybinė kompanija „Naftogaz“ nedelsdama išplatino atsakomąjį pareiškimą, kuriame atmetė bet kokius kaltinimus dėl sutarties pažeidimo. Sausį Kijevas paskelbė planuojąs mažinti rusiškų dujų importą iki 27 milijardų kubinių metrų per metus ir keisti dujas kitomis kuro rūšimis. Remdamasi neoficialiomis žiniomis, naujienų agentūra „Reuters“ pranešė, kad Maskva siūlė 10 proc. nuolaidą, jei Ukraina pirks visą anksčiau įsipareigotą dujų kiekį – 52 milijardus kubinių metrų. 2011 metais rusiškų dujų importas į Ukrainą siekė 40 milijardų kubinių metrų.
Čia esama paradokso: laimėjęs prezidento rinkimus V. Janukovyčius žadėjo pagerinti santykius su Rusija (tuo abejojančių beveik nebuvo), ypač energetikos srityje, ir pasiekti, kad rusiškų gamtinių dujų kaina būtų sumažinta. Ukrainos valdžia dėl dujų kainos nesėkmingai plūkiasi ilgiau nei metus, o Maskvos ir Kijevo santykiai šiuo metu pablogėję gal net labiau nei „oranžinių“ politikų valdymo laikais.
Naujasis prezidentas pradėjo nuo to, kad pratęsė rusų karinio laivyno bazės Sevastopolyje nuomą dar 25 metams, į tai Maskva atsakė tik nedidele dujų kainos nuolaida. Kilnūs gestai baigėsi, Ukrainos vyriausybė pareiškė, jog 2009 metų susitarimai dėl rusiškų gamtinių dujų pirkimo yra neteisėti, areštavo jų autorę iš Ukrainos pusės Juliją Tymošenko ir pagrasino apskųsti kompaniją „Gazprom“ Stokholmo arbitražo teismui. Maskvai ir toliau nesutinkant peržiūrėti susitarimą, Ukraina vienašališkai beveik dvigubai sumažino sutartyje numatytą rusiškų dujų importo kiekį. Pasak „Carnegie Endowment for International Peace“ ekspertų, Maskva dabar gali rinktis iš trijų veiksmų scenarijų: sutikti su Kijevo reikalavimu mažinti perkamų dujų kiekį, reikalauti, kad Kijevas sumokėtų 2009-ųjų sutartyje numatytą baudą arba pati apskųsti Ukrainą Stokholmo arbitražui.
Per šiųmetinę Miuncheno saugumo konferenciją duotame interviu vokiečių dienraščiui „Sueddeutsche Zeitung“ V. Janukovyčius dar sykį pakartojo, kad prieš trejus metus sudaryta sutartis su Rusija jo šaliai labai nenaudinga, o ilgalaikėje perspektyvoje grasina nacionaliniam saugumui, nes blogina Ukrainos gamintojų konkurencingumą tarptautinėse rinkose. Taip pat – kad šalis jokiomis aplinkybėmis neatsisakys teisių į vamzdynus, nes nenori prarasti tranzitinės valstybės statuso.
Sunku pasakyti, kiek Kijevui užteks jėgų fechtuotis su Kremliumi išnaudojant savo vamzdynų argumentą, bet tame pačiame interviu „Sueddeutsche Zeitung“ Ukrainos prezidentas pripažino, kad šalies vamzdynų sistemą būtina modernizuoti ir tam prireiks 3–4 milijardų dolerių. V. Janukovyčius siūlo steigti trišalį konsorciumą, kuriame Rusija ir ES valdytų po 33 proc. o Ukraina – 34 proc. akcijų. Pasak Ukrainos prezidento, toks akcijų paskirstymas užtikrintų konsorciumo veiklos skaidrumą.
Rusai neatsisako planų tiesti dujotiekį „Pietų srautas“ ir pašalinti Ukrainą iš tranzitinių valstybių sąrašo. „Gazprom“ atstovas Sergejus Kuprijanovas vasario pabaigoje po kompanijos atstovų susitikimo su prezidentu Dmitrijumi Medvedevu pareiškė, kad planuojamas maksimalus „Pietų srauto“ galingumas yra 63 milijardai kubinių metrų dujų per metus. Tokiu atveju Ukraina rusams iš tiesų nebūtų reikalinga.
Tiesa, ir Maskva sprendžia dilemą – ar susitarti su Kijevu ir ES ir kartu išleisti kelis milijardus Ukrainos vamzdynų modernizacijai, ar tęsti varginančias dalininkų paieškas ir sukaupti 20–25 milijardus dolerių „Pietų srauto“ statybai. Kol kas nelabai aiškios pozicijos laikosi Briuselis: ES priekaištauja Ukrainai dėl grėsmės demokratijai, vangiai atsiliepia į Kijevo iniciatyvas gamtinių dujų tranzito srityje ir taip lyg ir palieka laisvas rankas Kremliui veikti iš stipresniojo pozicijų. Bet ir C. Ashton jau minėtoje publikacijoje užsimena, kad Ukraina, gavusi galimybę modernizuoti vamzdynus bei energijos naudojimo sistemą (šiuo metu ji neefektyviausia Europoje) ir diversifikavusi energijos išteklių importą, nebebūtų taip lemtingai priklausoma nuo rusiškų gamtinių dujų, o tai galų gale koreguotų Maskvos ir Kijevo santykius.
Kijevas šiuo metu lyg ir paliktas vienui vienas, tiesa, Ukrainos politikai bent viešai savitvardos nepraranda, šalies ministras pirmininkas Nikolajus Azarovas po S. Kuprijanovo pareiškimo pasakė, kad „Pietų srauto“ projektui realizuoti prireiks labai daug laiko, tačiau jei rusai nelinkę naudotis Ukrainos vamzdynais ir turi bei nori nežinia kam išleisti 20 milijardų dolerių – ką gi, prašom. Be to, šios žiemos šalčiai parodė, kad Rusija neturi užtektinai požeminių saugyklų, kurios užtikrintų pakankamą dujų tiekimą užsienio vartotojams vadinamaisiais piko laikotarpiais. Pasirodo, sovietmečiu diduma saugyklų pastatytos Ukrainoje. Pasak Kijevo, šalis per šalčius ne savinosi, o, atvirkščiai, gelbėjo „Gazprom“, kai šis nebeįstengė užtikrinti su Italija, Austrija pasirašytose sutartyse numatyto dujų kiekio tiekimo.
Pigių dujų pirmiausia reikia Ukrainos valdančiajai klasei ir ją palaikantiems verslo oligarchams. Bet vamzdynų kontrolės Kijevas neatsisakys, nes vietos oligarchai labiausiai ir išlošia iš to, kad Ukraina yra tranzito valstybė. Dėl to paties Kijevas nenori stoti ir į Muitų sąjungą, nes tuomet politinė valstybės kontrolė persikeltų į Maskvą ir ten būtų sprendžiami pagrindiniai prekybos bei ekonomikos klausimai. Taigi Kijevui tenka laviruoti mėginant pasiekti 2009-ųjų sutarties peržiūrėjimo, bet ir nedarant per daug staigių judesių, kad nesulauktų „simetriško“ Maskvos atsako. Tarkime, Kijevas iš tiesų galėtų paduoti „Gazprom“ į Stokholmo arbitražą ir laimėti, juolab kad vokiečių, prancūzų ir lenkų kompanijos yra sukūrusios sutarčių korekcijų precedentą šiame teisme. Bet to nedaro, tik grasina.
Nelabai suprantama, kodėl Ukraina neužsiėmė energetikos bei energijos naudojimo infrastruktūros modernizavimu, nors 2009-aisiais sudariusi sutartį dėl rusiškų dujų pirkimo galėjo pradėti tai daryti. Be to, Kijevas galėjo apginti savo kaip atsakingo partnerio ir patikimos dujų tranzito šalies reputaciją ir pasiekti, kad Ukrainos pasienyje su ES bei Rusija būtų įrengti skaitikliai. Bet Ukrainos valdžia kažkodėl fokusuojasi ties trumpalaikiais sprendimais, tokiais kaip kol kas nesėkmingi bandymai perrašyti dujų sutartį su Rusija.
Tokiame visapusiškai įtemptame kontekste tiek Ukrainos politinė klasė, tiek šalies visuomenė įdėmiai seka žinias apie gamtinių dujų importo alternatyvas. Kovo pradžioje interneto dienraštyje „Korespondent.net“ pasirodžiusi informacija apie „Naftogaz“ planus pasirašyti trumpalaikę sutartį su Vokietijos energetikos bendrove RWE dėl trijų milijonų kubinių metrų dujų per dieną pirkimo (jos į Ukrainą būtų tiekiamos Slovakijos dujotiekiais) įėjo į labiausiai skaitomų žinių penketuką ir sulaukė gerokai per tūkstantį komentarų. Trys milijonai kubinių metrų per dieną Ukrainos problemų neišspręs, tačiau Kijevo derybinę poziciją ginčuose su Maskva gali pakoreguoti.
Nemažas viltis Ukrainos valdžia siejo ir su kovo 12-ąją prasidėjusiu Turkmėnistano prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo vizitu Kijeve. Ukrainoje svarstoma turkmėniškų dujų pirkimo galimybė, juolab kad iki praėjusio dešimtmečio vidurio šalis tą darė nuolat. Vėliau stojo pertrauka, nes „oranžinių“ politikų santykiai su buvusiu Turkmėnistano prezidentu Saparmuratu Nijazovu nesusiklostė. Šiuo metu jie lyg ir atsinaujina – rugsėjį Ašchabadas pasiūlė Kijevui žvalgyti ir išgauti savo teritorijoje iki 5 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų per metus. Bet ir šiuo atveju teks kliautis „Gazprom“ geranoriškumu, mat vienintelis vamzdyno maršrutas iš Turkmėnistano į Ukrainą eina per Rusijos teritoriją.
Arūnas Spraunius
