Šiaulietis inžinierius Stasys Ambrasas – nagingas ir išradingas žmogus. Išėjęs į pensiją sako turintis daug laisvo laiko, o tuščiai sėdėti nemėgsta.
Po metus trukusio studijavimo ir meistravimo, savo rankomis sukūrė sulčių spaudimo fabriką ant ratų. Atsiveži obuolius, o parsiveži jau užkonservuotas sultis su čiaupu joms įsipilti.
Pirmieji lašai
Nedidelis sunkvežimis jau parengtas darbui. Kėbulo šonai atidaryti. Kol kas aišku, jog čia daug įvairių katilų, varikliukų ir žarnų.
Netrukus pradeda viskas aiškėti. Šio fabriko kūrėją S. Ambrasą galima vadinti ir išradėju, nes jis viską padarė pats, skaitydamas literatūrą ir apžiūrinėdamas panašių įrenginių nuotraukas.
Obuolių maišas supilamas į plovimo talpą. Iš čia konvejeris kelia obuolius aukštyn – iki pat automobilio viršaus. Ten jie krenta į smulkinimo įrenginį.
Sutarkuota masė, vis atidarant sklendę, pilama ant specialaus tvirto audinio, praleidžiančio sultis.
Audinio kraštai užlankstomi. Ant viršaus uždedama plastikinė plokštė ir dar vienas toks audinys.
Vėl pilama obuolių masė. Toks „sumuštinis“ gali būti ir iš dešimties sluoksnių – iki pat įrenginio viršaus.
Tuomet 180 laipsnių pasukamas geležinis rėmas. Paruošti obuoliai atsiduria virš preso ir spaudžiami iš apačios. Taip higieniškiau – presas negali būti virš obuolių, kad į sultis nepatektų tepalų.
Kai sultys spaudžiamos ir bėga į daugiau nei 200 litrų talpos rezervuarą, iškart ruošiamas kitas obuolių masės „sumuštinis“.
Sultys kelyje iki rezervuaro praeina pro filtrą. Pimasis sulčių spaudimo etapas jau baigtas.
S. Ambrasas sako, kad šis aparatas naudingiausias, kai obuolių yra ne pora maišų, o gerokai daugiau.
Agregatui per valandą išspausti ir pasterizuoti 200 litrų sulčių – normali išeiga.
Nežūsta vitaminai
Kai rezervuaras užsipildo arba išspaudžiami visi obuoliai, prasideda antras – bene svarbiausias etapas – sulčių pasterizavimas, o jei lietuviškai – pakaitinimas iki reikiamos temperatūros.
Paprastai čia šeimininkės turi daugiausiai vargo. Kaitina ant lėtos ugnies ir nežinia, perkaitino ar ne. Vėliau pilsto į stiklainius, kiekvieną uždarinėja. Ir nėra garantijos, kad dangteliai „nenušaus“.
S. Ambraso sukurtame mechanizme žmogiškasis faktorius sulčių nesugadins.
Galingas skysto kuro katilas kaitina vandenį iki 92 laipsnių, o vanduo specialiame šilumokaityje per sieneles šildo sultis.
Vos sultys įkaista iki 82 laipsnių, automatiškai atsidaro vožtuvas ir jos iškeliauja į atskirą rezervuarą.
„Prie tokios kaitros nežūsta vitaminai. Jei obuoliai ne krituoliai o skinti tiesiai nuo medžio, galima kaitinti ir iki 76 laipsnių, tuomet vitaminų liks dar daugiau“, – tikino fabriko kūrėjas.
Meistras primena, kad toks pasterizavimas labai svarbus dar ir dėl to, kad sultys apdorojamos termiškai vos jas išspaudus.
Jei sultys pastovi porą valandų – žūsta per 80 procentų vitaminų.
Paskutinis etapas – išpilstymas. S. Ambrasas kloja ant svarstyklių specialų maišelį. Jame telpa penki litrai sulčių.
Atsuka sklendę ir karštutėlės sultys teka – svarstyklės rodo svorį.
Maišelio angą meistras „užkemša“ specialiu čiaupu, o supiltas sultis įdeda į kartoninę dėžutę. Produktas paruoštas. Pakuotės – iš Vokietijos.
Tokios sultys yra natūralaus skonio ir ilgai negenda net jas pradarius.
„Galima gerti tuos penkis litrus kelias savaites ir jos nesurūgs. Sultys tik išbėga ir jokio kontakto su oru nėra“, – paaiškino išradėjas.
Pirmi lašai – „dievams“
S. Ambrasas ilgai domėjosi, kaip obuolių sultis spaudžia vakarų šalių ūkininkai. Kartą pamatė panašų fabrikėlį ir užsimanė pasigaminti pats.
Nusipirkti tokį agregatą kainuotų per 200 tūkstančių litų, tačiau meistras, pasitelkęs savo rankas ir išradingumą, išleido keturiskart mažiau.
„Pigių medžiagų ar įrengimų negali naudoti. Juk čia maisto pramonė. Visos žarnos ir įrenginiai skirti maisto produktams“, – tikina meistras.
Maža to – meistras laikosi ir higienos reikalavimų. Pirmieji keli pakaitintų sulčių litrai išpilami „dievams“.
Tai geros sultys, tačiau jos dėl viso pikto į pakuotes nepilamos.
„Savotiška žarnų dezinfekcija“, – sako meistras.
Pirmieji fabriko bandymai pažadino budrumą. Tai filtras nepriveržtas – sultys prateka. Tai kibiras per mažas paskutinėms sultims išpilti.
Reikia gerai įgusti užlankstyti sunkimo audinio kraštus, kad obuolių masė neištrykštų.
S. Ambrasas mano, kad fabrikas ant ratų sukurtas gana tiksliai pagal vakarietiškus pavyzdžius: „Manau, kad viskas buvo gerai paskaičiuota. Efektyvumas – geras. Sulčių kokybė – garantuota“.
Fabriko ant ratų kūrėjas teigia, kad savo obuolius atvežęs žmogus už penkių litrų pakuotę turėtų mokėti apie dešimt litų. Turint omenyje, kad tai jau gatavas ir užkonservuotas produktas – ne taip jau ir daug.
Alvydas JANUŠEVIČIUS