Šių metų pradžioje buvo apie 1,37 mln. gyventojų, kurie kaupė pensiją antrosios pakopos fonduose – tai yra apie 80 proc. visų dirbančiųjų, skelbia Lietuvos investicinių ir pensijų fondų asociacija (LIPFA).
Ji skaičiuoja, kad visų jų sukaupto turto vertė pasiekė beveik 4,5 mlrd. eurų. Vadinasi, vienam kaupiančiajam teko vidutiniškai po beveik 3,3 tūkst eurų vertės turto.
Viena iš paskatų kaupti pensiją įvardijama galimybė turtą paveldėti. Tačiau nemaža dalis jo nepaveldima ir lieka pensijų fonduose.
Kiek iš tiesų mirė kaupusių
„Sodros“ duomenimis, dėl pensijų kaupimo dalyvio mirties per praėjusius metus buvo nutraukta maždaug 4,1 tūkst. antros pakopos pensijų kaupimo sutarčių. Informaciją apie mirusius kaupimo dalyvius ji gauna iš fondų valdytojų, į kuriuos kreipiasi mirusiųjų turto paveldėtojai.
Statistikos departamentas skelbia, kad pernai Lietuvoje mirė 43 tūkst. gyventojų. Iš jų 9,7 tūkst. buvo darbingo amžiaus – tarp 20 iki 64 metų.
Jeigu tarsime, kad 80 proc. jų kaupė pensiją fonduose, kaip skaičiuoja LIPFA, išeis, kad pernai mirė 7,7 tūkst. pensijų kaupimo dalyvių – beveik du kartus daugiau nei remdamasi fondų valdytojų informacija skaičiuoja „Sodra“.
Galiausia jeigu manytume, kad visiems mirusiems kaupimo dalyviams teko vidutinė sukaupta suma, išeis, kad jie fonduose paliko apie 12 mln. eurų.
Tačiau LIPFA neatmeta, kad ši suma gali būti ir didesnė, nes mirusių ir turtą fonduose palikusių kaupimo dalyvių ar jų sukauptų sumų gali būti ir daugiau.
Tačiau kiek tiksliai, niekas negali pasakyti, kadangi duomenys apie tokius asmenis tikslinami tik tada, kai dėl jų kreipiasi paveldėtojai.
Neleidžia teisės aktai ar trūksta noro?
„Sodra“ nuolat gauna aktualius duomenis apie mirtis iš Gyventojų registro. Jie naudojami stabdant pensijų ir kitų išmokų mokėjimą gyventojams, ar administruojant darbuotojų į fondus pervedamą dalį atlyginimo kaupimui.
Paprastai kalbant, „Sodra“ turi pakankamai duomenų, kad būtų nutrauktos visos mirusių asmenų pensijų kaupimo sutartys, tačiau tam jų nenaudoja.
Kodėl ne, jos Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis paaiškino taip:
„Sodra“ neturi teisės pranešti apie mirtį, nes tai ne jos duomuo, kaip ir pensinių fondų sąskaitų administravimas. Notarai tą informaciją gauna. Taip tokių neuždarytų sąskaitų, o tuo pačiu neišregistruotų dalyvavimų yra. Tačiau turimomis taikomųjų sistemų priemonėmis tokių skaičių „paimti“ negalime.“
Anot S. Jarmalio, pensinės lėšos, sukauptos sąskaitoje, yra turtas, tad jam galioja teisės aktai, kurie apibrėžia ir paveldėjimą.
„Pensijų kaupimo sutartys ar dalyvavimas kaupime dėl mirties sustabdomas, tik kai uždaromos asmeninės sąskaitos fonde. O jos gali būti uždarytos tik pasirodžius paveldėtojams“, – paaiškino skyriaus vedėjas.
Paveldėtojai gali atsirasti po ilgo laiko
LIPFA direktorius Tadas Gudaitis patvirtino, kad „Sodra“ neteikia informacijos apie dalyvių mirtis – tik patvirtina patį faktą, kai pensijų kaupimo bendrovė pateikia informaciją pensijų sutarties išregistravimui.
„Pensijų fondus valdančios bendrovės informaciją apie pensijų fondo dalyvio mirtį sužino, kai į bendrovę kreipiasi mirusio asmens artimieji, paveldėtojai, antstoliai, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI)“, – komentavo asociacijos vadovas.
Jo teigimu, nėra jokio termino, kiek ilgiausiai pensijų fonduose gali būti laikomas mirusio žmogaus sukauptas turtas, jeigu neatsiranda jo paveldėtojai. Tačiau tokie esą atsiranda – tai būna arba fiziniai asmenys, arba palikimą perima valstybė.
Pasak T. Gudaičio, fondų valdytojai negauna informacijos apie mirusiuosius iš Gyventojų registro, nes tam nėra teisinio pagrindo.
„Teisės aktai nenumato nei prievolės, nei teisės tokius duomenis tikrinti, gauti. Be to, jei pensijų fonduose kaupia užsieniečiai, Lietuvos Gyventojų registras tokių duomenų gali ir neturėti“, – pastebėjo pašnekovas.
Anot jo, jeigu pensijų kaupimo bendrovės nežino apie kaupiančiojo mirtį, tuomet jo pensijų fondas lieka pagal amžių priskirtame gyvenimo ciklo fonde bendra tvarka. Kai bendroves pasiekia informacija apie kaupiančiojo mirtį, šio dalyvio lėšos perkeliamos į Turto išsaugojimo fondą.
„Pensijų fonduose kaupiamos papildomos lėšos senatvei. Tai yra kaip ir kitas finansinis turtas, pavyzdžiui, indėlis banke, kuris yra paveldimas bendrąja tvarka“, – paaiškino T. Gudaitis.
Jo žodžiais, gali būti įvairių priežasčių, kodėl mirusių asmenų turto paveldėtojai nesikreipia ir neatsiima fonduose sukaupto turto.
„Pavyzdžiui, jie galėjo atsisakyti priimti palikimą, nes mirusysis paliko daugiau skolų nei turto. Tokiu atveju, po mirties be šeimininko likusios lėšos atitenka valstybei. Būna atvejų, kai paveldėtojai apie artimojo mirtį sužino tik po kelių savaičių ar mėnesių.
Beje, pats palikimo priėmimo procesas irgi nėra trumpas gali trukti kelis mėnesius, ar net kelis metus“, – komentavo LIPFA direktorius.
Turto išsaugojimo fondo tikslas, į kurį perkeliamas mirusių turtas, yra investuoti lėšas į mažiausios investavimo rizikos turtą, kuris galėtų apsaugoti sukauptą pensijų turtą nuo infliacijos rizikos. Už tai kaupimo bendrovės taiko ne didesnius kaip 0,2 proc. dalyvio pensijos sąskaitoje apskaičiuotų lėšų vidutinės metinės vertės atskaitymus.
Civiliniame kodekse nustatyta, kad įpėdinis palikimą turi priimi per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Vėliau reikia kreiptis į teismą dėl termino priimti palikimą atnaujinimo. Valstybė gauna pensijų turtą tik tais atvejais, jei ji yra paveldėtoja.
Kiek turto paveldi valstybė
VMI Nepriemokų administravimo departamento vyresnioji patarėja Džiuginta Balčiūnienė informavo, kad jei miręs asmuo neturėjo įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, jo kilnojamas turtas, taip pat ir lėšos pensijų fonduose, paveldėjimo teise pereina valstybei.
„Tokiais atvejais turtas (lėšos) valstybei pereina ne kaip bešeimininkis turtas, kadangi buvęs turto savininkas yra žinomas, o pagal notaro išduotą paveldėjimo teisės liudijimą.
Minėtą dokumentą notaras išduoda po to, kai VMI, surinkusi informaciją apie mirusį asmenį, jo įpėdinius, turėtą kilnojamąjį turtą bei lėšas, kreipiasi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo“, – komentavo patarėja.
Ji pažymėjo, kad valstybės paveldimą nekilnojamąjį turtą, taip pat akcinių ir uždarųjų akcinių bendrovių akcijas valstybės vardu paveldi ir administruoja Turto bankas.
„Kai valstybė paveldi mirusių pensijų fondų dalyvių turtą, notarai paveldėjimo teisės liudijimuose, be privalomos informacijos apie palikėją, nurodo mirusio pensijų fondo dalyvio valstybės paveldimos pensijos sąskaitos numerį. VMI kreipiasi į atitinkamą banką ir prašo valstybės paveldėtas mirusiojo pensijų fondo dalyvio lėšas pervesti į VMI depozitinę sąskaitą.
Jei miręs pensijų fondų dalyvis turėjo kreditorių, VMI su pastaraisiais atsiskaito neviršydama valstybei perėjusio paveldėto kilnojamojo turto tikrosios vertės jį pardavus arba paveldėtų lėšų ribose. Po atsiskaitymo su palikėjo kreditoriais likusios lėšos pervedamos į biudžetą“, – nurodė D. Balčiūnienė.
VMI skaičiavimais, praėjusiais metais valstybė paveldėjo per 111 tūkst. eurų vertės turto iš pensijų fondų. Tai yra per du kartus daugiau nei 2019 m.
Reiktų spręsti teisinėmis priemonėmis
Pensijų fondų dalyvių asociacijos valdybos pirmininkas Marijus Kalesinskas atsargiai vertino situaciją, kai mirę kaupiantieji palieka turtą fonduose, nes jo niekas nepaveldi.
„Tą situaciją žinau tik daugmaž, bendrais bruožais. Nėra tekę labiau jį ją gilintis, be to, ir asociacijoje nesame svarstę šios temos atskirai, nes iki šiol nebuvo kilę didesnių problemų“, – pasakojo pašnekovas.
Kita vertus, jis abejojo, ar iš tiesų yra teisinga, kai neribotą laiką mirusiojo turtas būna fonduose.
„Sakyčiau, situacija turėtų būti spręstina teisinėmis priemonėmis. Jeigu tas mechanizmas iki šiol neveikia, tai iš tiesų reikėtų ieškoti sprendimo. Matyt, čia savo funkciją galėtų atlikti ir ta pati „Sodra“ – svarstė M. Kalesinskas.
Jo teigimu, praktikoje atsiimant velionio turtą viskas dažniausiai vyksta taip: įsiteisėja paveldėjimas ir paveldėtojai kreipiasi į fondų valdytojus, kad būtų išmokėtos. Esą šis procesas iki šiol vyksta gana sklandžiai ir greitai, tad nėra tekę girdėti apie didesnes problemas.
M. Kalesinskas sutiko, kad pensijų fondų bendrovėms iš dalies yra naudinga kuo ilgiau valdyti mirusiojo turtą, nes už tai jos gauna nustatyto dydžio mokestį. Be to, duomenų gavimas iš Registrų centrų jiems lemtų papildomas išlaidas.
Kita vertus, juos gavus problema savaime nebūtų išspręsta, nes jeigu turto paveldėtojai neatsiranda patys, juos surasti taip pat gali būti sudėtinga.
