Naujienų agentūros pranešinėjo, kad per tokius tinklus kaip „BitTorrent“ buvo išplatinta ir knygos garsinė versija.
Per parą buvo parduota beveik 9 mln. šios knygos egzempliorių, leidykla nepatyrė didelių nuostolių, o interneto piratai parodė ką gali.
Lietuvos leidyklos kol kas pasakoja apie vienetinius atvejus, kai leidinių nelegaliai patekdavo į internetą. Kol kas nėra jokios statistikos, kiek grožinės, mokslinės literatūros kūrinių yra nelegaliai įdėta internete lietuvių kalba.
Robertas Šimulevičius, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Intelektinės nuosavybės apsaugos poskyrio vadovas, pripažįsta, kad internetinėmis knygų vagystėmis pareigūnai susidomėjo gavę leidyklos „Justitia“ skundus.
„Justitia“ byla tikrai buvo precedentas. Mūsų skyrius pradėjo tuo domėtis, savo jėgomis atliekame nedidelę interneto stebėseną. Akivaizdu, kad knygų internete yra, jų mažiau negu užsienio tinklalapiuose. Mums gana sudėtinga nustatyti, ar literatūra internete pasirodo gavus autoriaus leidimą. Tokio tyrimo iniciatorius turėtų būti autorius arba jo teisėms atstovaujantis asmuo“, – dėsto R. Šimulevičius.
Anot, jo pirmiausia tenka nustatyti vadinamųjų internetinių vagišių siekius – ar knygos platinamos norint pasipelnyti, ar tiesiog jas paviešinti.
„Jeigu tai daroma siekiant turtinės naudos, atsižvelgiant į padarytą žalą, priimamas sprendimas dėl baudžiamosios arba administracinės atsakomybės. Komercinį interesą dažniausiai įmanoma įrodyti, kai už knygą atsiskaitoma pervedimu arba trumposiomis SMS žinutėmis“, – aiškina pareigūnas.
Jo teigimu, rašytojai ir leidyklos mažiau skundžiasi negu muzikos pasaulio atstovai.
„Manau, tyrimų dėl internetinių knygų vagysčių daugės proporcingai nelegaliam knygų atsiradimui virtualioje erdvėje“, – svarsto R. Šimulevičius.
„Dažnai knygų verslas vertinamas kitaip. Tarkime, sudaroma galimybė dalį kūrinio kopijuoti, o paskui stebimasi bei ginčijamasi, kad už tai reikia mokėti kompensacijas leidėjui ir autoriui. Pamirštama, kad leidėjas yra verslininkas, o jeigu jo kūrinius kopijuoja ar nelegaliai deda į internetą, vadinasi, jų nenuperka. Leidėjų investicijos negrįžta, leidiniai brangsta. Kita vertus, vartotojai turėtų nepamiršti, kad knygos brangsta, ypač mokslinė literatūra, nes leidėjai, negaudami investicijų grąžos, kelia jų kainas“, – sako Nijolė Matulevičienė, Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėja.
Anot jos, net bibliotekų vadovai klausinėja, kaip į internetą dėti knygas. „Bibliotekos gali jas skelbti intraneto tinklu jų patalpose esančiuose terminaluose. Jeigu kūrinys taps viešai prieinamas, kas gins autorių teisės? Kita vertus, kokia tokiu atveju bibliotekų paskirtis?“ – svarsto N. Matulevičienė.
REKLAMA
