Bankai ir užsienio finansinių institucijų padaliniai Lietuvoje verkia didelėmis it pupos ašaromis - girdi, vargšai, pernai mūsų šalyje prarado net beveik tris milijardus litų. Suprask, prasidėjus finansinei krizei skurdo visa šalis, o kartu su ja be kelnių liko ir patys bankininkai. Tačiau jų virkavimas “Respublikos” kalbintiems finansų analitikams atrodo, švelniai tariant, juokingas. Jie tvirtina, kad pernai bankininkai gavo per atidėjimus suslėptą pelną ne tik iš akcinio kapitalo - sėmė milijardus ir per paskolas ir galbūt net per indėlius.
Tą jau žino visa Lietuva - prieš kelias dienas mūsų centrinio banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas iškilmingai paskelbė, kad 2009-aisiais mūsų šalyje veikiančių bankų bei užsienio finansinių institucijų skyrių nuostolis sudarė net 2,95 mlrd. litų. Gailėkite, mieli lietuviai, užsienio finansinių institucijų, kurios pačios nuo jūsų devynis kailius diria!
Tačiau sąžiningų finansų analitikų liūdnos R.Šarkino kalbos nesugraudino. Mat netrukta išsiaiškinti, kad tais beveik trimis milijardais iki 4,8 mlrd. buvo padidinti vadinamieji bankų atidėjiniai blogoms paskoloms dengti. Jie taip pat įskaičiuoti į nuostolius, nors iš tikrųjų bankai šių pinigų neprarado arba prarado tik nežymią jų dalį. Ir jie yra tikrų tikriausias bankų pelnas, tiesa, iki mokesčių. Pinigus bankai tiesiog padėjo į atskirą sąskaitą ir galės juos naudoti, kai neliks blogomis vadinamų paskolų.
Bet bankininkai nuo lietuvių slepia ne vien tuos uždirbtus 2,95 mlrd. litų. Pasirodo, jie milžiniškus pinigus dar uždirba ir per paskolas, ir galbūt per indėlius. Aiškėja, kad Lietuvos įstatymai bankų savininkams į jiems priklausančias finansines institucijas nedraudžia dėti nei indėlių, nei skolinti. Nedraudžia už tai gauti ir nemažas palūkanas, kurios į oficialų pelną neįskaičiuojamos.
Indėlių paslaptis
Anot finansų analitiko Petro Naviko, akcininkams savo bankuose laikyti indėlius - įprasta praktika. Tai gali daryti ir, tarkim, Lietuvoje veikiančių Skandinavijos bankų pirminiai bankai, jų savininkai. “Nebūtinai jie tai daro savo vardu. Galima indėlius padėti per įvairias firmas, gimines, pažįstamus. Ne paslaptis, kad per indėlių palūkanas gaunamos sumos - milžiniškos, ir jos įskaičiuojamos į banko išlaidas. Taigi akcininkas laimi dvigubai - atėmus jo paties gautas palūkanas iš tos ar kitos finansinės institucijos pelno, reikia mokėti mažesnį pelno mokestį”, - pasakojo P.Navikas.
Anot finansų analitiko, nusiurbti bankus per indėlius buvo ypač populiaru praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. “Anuomet bankrutavusių “Litimpex”, Lietuvos akcinio inovacinio ir kitų bankų akcininkai padėdavo į savo bankus indėlius ir per dideles palūkanas pasiimdavo nemažus pinigus. Tuo pat metu patys bankai dirbo nuostolingai, bankrutavo”, - aiškino pašnekovas.
LB duomenimis, šiandien uždirbti per indėlių palūkanas tikrai yra iš ko. Sausio 1-osios duomenimis, šalies bankuose buvo laikoma net 41 mlrd. litų indėlių. 2009-aisiais jų vidutinės metinės palūkanos svyravo nuo 3,66 proc. (eurais) iki 7,65 proc. (litais). Kiekvienas procentas - tai milijonai, susižeriami be jokio vargo.
P.Navikas sakė, kad turtingi indėlininkai bankuose gali turėti dar geresnes sąlygas. “Jei į banką pasidedi kelių dešimčių tūkstančių ar didesnį indėlį, tau dažnai skiria ypatingas palūkanas, kurios už įprastas gali būti didesnės keliais ar net keliolika procentų”, - tvirtino finansų analitikas. Jeigu bankuose yra indėlininkų iš Skandinavijos, jie neabejotinai priklauso ypatingai grupei. “Tačiau manau, kad skandinavai pas mus veikia per įgaliotus asmenis - taip praktiškiau”, - tvirtino pašnekovas.
Išvežė 6 milijardus
Kitas finansų analitikas, dr. Audrius Dzikevičius, sakė, kad skandinavams nelabai apsimoka veikti per indėlius. “Yra pelningesnis būdas daryti pinigus”, - teigė pašnekovas. A.Dzikevičiaus tvirtinimu, jei indėlininku banke tampa jo akcininkas, jis iškart priskiriamas prie susijusių asmenų, kurių pajamas iš indėlių palūkanų būtina deklaruoti LB atskira eilute. Be to, indėlius reikia drausti, o tai vėl išlaidos, kurios iki minimumo sumažina gaunamą naudą.
“Skandinavijos bankai veikia paprasčiau. Jų savininkai suteikia Lietuvoje veikiantiems antriniams bankams vadinamąsias subordinuotas paskolas. Jos ypatingos tuo, kad tokių kreditų negalima atsiimti anksčiau, negu baigiasi paskolos terminas. Todėl paskola yra įtraukiama į banko kapitalą”, - kalbėjo A.Dzikevičius.
Finansų analitiko teigimu, paskolos davėjams nuo subordinuotos paskolos skaičiuojamos palūkanos, tačiau jos paprastai būna mažesnės, nei būtų antriniam bankui skolinantis ne iš pirminio, o iš kito banko. Tačiau jei sumos milžiniškos, pajamos iš palūkanų vis tiek sudaro didžiulę sumą.
R.Šarkinas išsitarė, kad vien per 2009 m. Skandinavijos akcininkai iš savo antrinių bankų Lietuvoje atgal išsigabeno maždaug 6 mlrd. litų.
A.Dzikevičiaus tvirtinimu, tai buvo subordinuotų paskolų pinigai, tačiau nebūtinai vien palūkanos. Pastaraisiais metais į Lietuvoje veikiančius savo bankus ar jų skyrius skandinavai buvo subordinuotomis paskolomis įlieję apie 30 mlrd. litų, tad galbūt tarp išsivežtos sumos buvo ir kreditų dalis.
Reinoldijus ŠARKINAS, Lietuvos banko valdybos pirmininkas:
O kodėl antriniai bankai tų šešių milijardų negali laikyti pirminiuose bankuose Skandinavijoje? Galbūt tų pinigų Lietuvoje veikiantiems bankams nebuvo kur dėti? Galėjo iš jų kredituoti mūsų įmones? Kažin. Kreditų srautas buvo nutrūkęs ne todėl, kad bankai nenorėjo kredituoti, o dėl to, kad nebuvo projektų, kuriuos būtų galima kredituoti. Įmonės prarado rinkas - čia bėda. Negi bankai mes pinigus ten, kur juos garantuotai gali prarasti? Todėl pervedę tuos milijardus atgal į Skandinaviją galėjo juos panaudoti geriau nei čia, Lietuvoje.
Vidmantas UŽUSIENIS
