Šiandien ryte teko perskaityti straipsnį apie nesėkmingą vienos keleivės skrydį iš Prahos į Vilnių lapkričio 17 d. Galbūt, jeigu nebūčiau tiesiogiai dalyvavusi šioje „akcijoje“, piktinčiausi taip pat, bet teko (ne)laimė lygiai taip pat oro uoste strigti 12 valandų, tik mano nuomonė ir potyriai šiek tiek skiriasi.
Taip, buvo labai nemalonu ir labai išvargino 12 valandų trynimasis įlaipinimo salėje, taip, erzino nežinia ir rūkas už lango, bet mano akimis, tiek Prahos oro uosto darbuotojai, tiek „Air Lituanica“ atstovai teikė visą įmanoma pagalbą, kiek tomis sąlygomis buvo galima tikėtis. Kas kelias valandas gaudavome kuponų, už kuriuos buvo galima pavalgyti, atsigerti, žaliojoje poilsio zonoje prigulti ant sofučių su pagalvėmis, taip pat labai norintys galėjo pasinaudoti dušais už kelis eurus. Per garsiakalbius nuolat skelbiami mūsų ir kitų skrydžių atidėjimai nenuteikė optimistiškai, bet informacijos darbuotojai galėdavo tik gūžtelėti pečiais – blogos oro sąlygos, kada galės pakilti iš Niunbergo lėktuvai – nežinia.
Kad kitų kompanijų lėktuvai kildavo ir leisdavosi – ir tiesa, ir melas: su pavydu žiūrėjome į skrendančius į Romą, Barseloną, bet kartu su mumis laukiančių žmonių skrydis į Rygą buvo visai atšauktas, tokio paties likimo sulaukė ir skrydžiai į kitas šalis. Norintys skristi į Sankt Peterburgą su kitomis oro linijomis laukė tiek pat, kiek lietuviai, tad teigti, kad tik kompanijos „Air Lituanica“ skrydis buvo nekontroliuojamas – ne visai tiesa. Kiek žinau, Vokietijoje, ne tik Niunberge, buvo prastos oro sąlygos: iš Diuseldorfo lėktuvai dėl rūko taip pat nekilo visomis kryptimis – Į Vilnių taip pat.
Skaičiau tą piktą tekstą ir galvojau: galbūt požiūris į situaciją priklauso nuo žmogaus dienos nuotaikos, gyvenimiškų patirčių ar tiesiog – charakterio savybių, bet aš, belaukdama informacijos apie lėktuvą ir skaitydama straipsnius apie tą dieną žuvusius Kazanėje, pažvelgusi į už lango košės tirštumo rūką, mieliau laukiau prie kavinės staliuko nei skridau melsdamasi visiems dievams, kad tik laimingai nusileistume.
Grįžti 3 nakties nebuvo maloniausias mano gyvenimo įvykis (turint galvoje po kelių valandų be poilsio ir miego prasidėsiantį darbą), bet aš bent nusileidau, o Kazanės keleiviai to pasakyti nebegalės.
