Augustinas Rakauskas – netradicinis „Verslo švyturys“. Per susitikimą apie jo valdomus verslus, karjerą kalbėjomės nedaug – pašnekesys daugiausia sukosi apie Lietuvos būklę, korupcinę dvasią ir kaip lietuviams vertėtų susimąstyti apie šalia jų vykstančius procesus. Šnekėjomės neįprastoje vietoje – greta A. Rakausko darbo kabineto įrengtoje studijoje, nes dalį pokalbių jis mėgsta naudoti savo laidoje „Žinių radijuje“ bei kaupia informaciją rašomai knygai.
Korupcijos džinas
„Dar turime statybų organizaciją, kuri atlieka statomų objektų priežiūrą, auditą. Norime ją padaryti tokią, kad tai būtų alternatyva džinui, kuris šiandien išleistas, –korupcijos džinui, su kuriuo niekas neįgalus kovoti“, – kalbą nuo valdomų verslų pasuko pašnekovas.
Anot jo, šiandien nėra nė vieno objekto, kuris būtų pastatytas be problemų, o korupcija taip įsišaknijo, kad šio mentaliteto pakeisti jau beveik neįmanoma: „Galima sakyti, lietuviai patys save pergudravo, kai gudraudami sukaupė pinigų. Dabar pačiam gudrautojui reikia pasistatyti namą – nėra kas tai padarytų kokybiškai.“
A. Rakauskas įsitikinęs, kad reikia sukurti darinį, kuris būtų kaip atsvara, kad visi žinotų, jog yra įmonė, su kuria neįmanoma susitarti, kurios neįmanoma papirkti. Tiesa, tradiciniais metodais tokio darinio sukurti neįmanoma.
„Žmonės įpratę profesionaliai apeiti galiojančią tvarką. Jau nuo Sovietų Sąjungos pradžios mokėsi, kaip tai daryti. Galiausiai pati sistema save prarijo, – sako pašnekovas. – Dabar einame panašiu keliu. Tik mentalitetas transformavosi į kapitalistinę sistemą, ją valgo ir žiūri, kaip apeiti. Įsimaišė demokratija, vėl sukamos galvos, kaip pastarąją suvirškinti, kad ji taptų priemone gauti pelną – tokiu keliu dabar eina valstybė.“
Pasenusios priemonės
Verslininkas teigia, kad šiandieninės tradicinės verslo plėtros priemonės, kurias naudoja šalies verslininkai, yra pasenusios, jo paties naudotos prieš 15 metų – šiandien reikia suvokti, kokią dvasią savo elgesiu formuoji.
„Yra korupcijos, nusikaltimo, sporto, mokslo dvasios. Pavyzdžiui, per sporto varžybas tvyro sporto dvasia. Kai norime apibendrintai apibūdinti visą procesą, naudojame žodį „dvasia“. Jei tik pradedame detalizuoti, kalbame apie elementus, o ne apie dvasią“, – paaiškina, ką turi omenyje, kalbėdamas apie dvasią. Anot jo, kartais pradėjus tyrinėti elementus, pamirštama visuma. Pavyzdžiui, galima įkurti laboratoriją ir tyrinėti vieną sraigtelį, bet jei kas nors paklaus, kam tai daroma, žmogus nežinos.
„Lygiai tas pats vyksta mūsų dvasiniame, t. y. pasąmoniniame, supratimo, savivokos pasaulyje. Reikia, kad žmogus suprastų, jog tas sraigtelis skirtas laikrodžiui, ir siektų, kad jis tiksliai rodytų laiką, nes jei manys, kad sraigtelis skirtas kažkuriai mažai traktoriaus detalei, tai ir elgsis kaip su traktoriumi. O jei kovojama už laiko tikslumą, prasideda visai kiti kūrybiniai procesai“, – sako pašnekovas.
Mažai analizuojame
Pasak jo, kol neatsiras atsakomybės jausmas už tokios dvasios susiformavimą, kuri dėl atliekamų veiksmų nulėmė mūsų gyvenimo kokybę, nuo kurios priklauso, kokią dvasią skleidžia atskiras žmogus ir žmonių bendruomenė, tol niekas nesikeis. Tačiau, A. Rakausko nuomone, šiandien žmonės apie tai per mažai galvoja: „Jaučiame, kad situacija bloga, bet mažai analizuojame, kodėl taip yra, – kas tai sukūrė, kas toliau maitina.“
Pašnekovas mano, kad pats svarbiausias dalykas – analizuoti dėsningumus ir tuomet žmogus supras, kokie dėsniai sudaro dvasią ir ką ta dvasia sukelia. „Negalime sakyti, kad žemė yra bloga, argumentuodami tuo, kad ant žaizdos papuolus žemės, galima užkrėsti kraują. Jei sakysime, kad verslumas ir visi gudročiai yra blogai – tai perkeltine prasme teigsime, kad reikia sunaikinti žemę, – sako A. Rakauskas. – Tų žmonių išradingumas suteikia galimybę išgyventi rinkoje – jie ir šešėlyje dirba, ir garažuose, bet vis tiek išgyvena. Mes gajūs ir turime džiaugtis, kad tokie esame. Turime suprasti, kad tik vienybė, kurios tiek daug esame praradę, mus šiandien gali išgelbėti.“
Įkaitai savo šalyje
Verslininkas mano, kad šiandien lietuviai gali jaustis įkaitais savo šalyje: „Įkaitai, iš vienos pusės, tų labai gudrių žmonių, kurie moka apeiti visas tvarkas, iš kitos pusės – kiti nustato tą tvarką. Kuo iš tikrųjų tampa žmonės? Eksperimentiniais triušiais. Šiandien viešojoje erdvėje girdime, kad dauguma Europos Sąjungos normų mūsų šalyje įvedama pirmiausia, ir eksperimentuojama: žiūrima, kaip išgyvens rinka, kas išliks tokiomis sąlygomis.“
Kaip pavyzdį jis įvardija reikalavimą šalia produktų kainų parduotuvėje rašyti tiekėją. Pašnekovo teigimu, kitos šalys tokios tvarkos neturi: „Įmonė investuoja milijonus, siunčia žmones į parodas, užmezga kontaktus, o tuomet visi konkurentai šalia kainos pamato surastą tiekėją ir skambina tiesiai jam. Tuomet atsiranda laukinis kapitalizmas. Dėl to išlošia tie, kurie ruošiasi investuoti į Lietuvą, šitaip pasiekiamas tikslas, kad neišaugtų vietiniai dalyviai, kad bekovodami nualintų rinką.“
A. Rakauskas patikslina, kad tai nėra slaptos struktūros: „Veikia galingesnė verslumo dvasia – lobizmas, interesai. Ir tai nėra asmuo ar viena įmonė, čia mentaliteto ir jo skleidžiamos dvasios pasekmė.“ Anot jo, žmonės „kalantys pinigus“, šiandien dar nesupranta, kad kol tai daro, kiti kala įrankius kaip tuos pinigus, verslumo dvasią atimti ir užimti rinką.
Baigiantis pokalbiui A. Rakauskas palinkėjo lietuviams išmokti mylėti aplinkinius ir suprasti, kad esame vieni kitų verti.
CV Augustinas Rakauskas
Šiuo metu yra „Senukų“ įmonių asociacijos prezidentas, akcininkas, „Žinių radijo“ valdybos pirmininkas, su partneriais investuoja į nekilnojamojo turto, energetikos objektus
2012 metais įkūrė Visuomenės harmonizavimo parką
Nuo 2012 metų pradžios Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos tarybos pirmininkas
2002 metais išleido knygą „Verslumo dvasia“
