Pavyzdiniu Lietuvos ekonomikos augimu žavimasi, tačiau nemaža dalis mūsų šalies piliečių skursta, o kaime galo su galu nesuduria kas trečias.
Dauguma kaimo gyventojų paramą gauna ne tik pinigais, bet ir maistu. Tačiau ES galingiesiems maisto bankų klientai nerūpi: nuo 2014 m. parama šioms organizacijoms gali būti nutraukta.
Iš skurdo neišbrenda
Vis garsiau kalbama apie antros finansinės krizės bangos grėsmę, kuri gali ne tik paplauti nestabilią ES ekonomiką, bet ir tapti tikra pražūtimi 18 milijonų jos piliečių: tiek jų nesuduria galo su galu. Krizės banga gali užlieti ir nemažą dalį Lietuvos gyventojų: už skurdo ribos mūsų šalyje yra 14,7 proc. miesto ir 30,7 proc. kaimo gyventojų. Palyginti su 2010 m., mieste skurstančiųjų sumažėjo 1,5 proc., o kaime padaugėjo 2,3 proc.
Tačiau Europos Komisija yra linkusi manyti, kad tokių piliečių rėmimas maistu – kiekvienos šalies vidaus reikalas, ir nuo 2014 m. siūlo smarkiai apkarpyti arba visiškai nutraukti paramą maistu, kuri vykdoma per „Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims“ programą. Ji glaudžiai susieta su Bendrąja žemės ūkio politika: ES ūkininkų pagaminta perteklinė žemės ūkio produkcija superkama ir tampa intervencinėmis atsargomis, paskui jiperdirbama ir kasmet išdalijama socialiai remtiniems asmenims. Mūsų šalyje tuo rūpinasi Lietuvos „Caritas“, Raudonojo Kryžiaus draugija ir Maisto bankas.
Miglota maisto bankų ateitis
Lietuvoje Maisto bankas tvarkosi pavyzdingai: nuo 2007 m. jam vadovaujanti Deimantė Žebrauskaitė pateko į geriausių 2009 m. vadovų penketuką, pernai jai buvo patikėta surengti pirmą Rytų Europoje maisto bankų forumą. Tačiau jauna veikli moteris patvirtino, kad maisto bankų ateitis nuo 2014 m. labai miglota. „2013 m. ES paramą gausime, ir tokio pat dydžio, o dėl 2014 m. paramos Europos Komisija susirinks dar kartą, gruodžio mėnesį visų šalių maisto bankų vadovai suvažiuos į Briuselį ieškoti išeities. Šiaip ar taip intervencinių maisto atsargų sandėliai, iš kurių sėmėme, šiuo metu yra tušti ir, atrodo, tušti stovės dar 10 metų, nes ūkininkų užaugintos produkcijos kaina tokia, kad ES jau nepajėgi jos supirkti, – aiškino D.Žebrauskaitė. – Teks nuspręsti, kaip tokiu atveju elgtis: vėl skirti finansavimą šaliai, kad ši supirktų produktus skurstantiesiems, kaip buvo padaryta 2009 m. Tačiau dabar tam prieštarauja, pavyzdžiui, Vokietija, teigianti, kad savo skurstančiaisiais turėtų pasirūpinti pačios valstybės narės. Tačiau mes, maisto bankų vadovai, manome kitaip: esame europiečiai, turime būti solidarūs, juk Nobelio taikos premiją ir gavome už tai, ji mus dar labiau įpareigoja. Vokietija išgali pati pasirūpinti savo piliečiais, bet kitoms šalims tai ne pagal jėgas.“
Europos maisto bankų federacija išplatino kreipimąsi, kuriame Senojo žemyno galinguosius ragina nenutraukti paramos maistu. Šiai programai siūloma kiekvienais metais skirti 335 mln. eurų – gerokai mažiau, nei iki šiol (kasmet jai tekdavo po pusę milijardo eurų). „Ši suma yra lašas vandenyne, palyginti su ES biudžetu arba su išlaidomis komerciniams bankams gelbėtis“, – kandžiai pažymi Europos maisto bankų federacijos vadovė Isabel Jonet. Išties bankas bankui nelygu: kas tos varguolių kruopos, palyginti su turtingųjų milijonais! Nesvarbu, regis, tapo ir tai, kad pagalbos maistu programa bene vienintelė palaiko visuomenės solidarumą, užtikrina glaudesnius ryšius su skurde atsidūrusiais piliečiais.
Kaimas paramos sulaukia mažiau
Nors kaimas skursta labiau, didesnė paramos maistu dalis atitenka miestų gyventojams. Tą pripažino ir D.Žebrauskaitė. To priežastis – ribotas jos vadovaujamo maisto banko pajėgumas. „Veikiame jau 340 Lietuvos miestų ir miestelių, bet pasiekti visų kaimo žmonių kol kas negalime. Geriau yra ten, kur aktyvūs seniūnai ir kaimų bendruomenės, per jas mūsų parama pasiekia skurstančiuosius. Taip yra Panevėžio ir Raseinių regionuose“, – pasakojo D.Žebrauskaitė. Anot jos, jeigu šeimos pajamos vienam nariui neviršija 1,5 valstybės remiamų pajamų, šiuo metu t. y. 525 Lt, kiekvienas šios šeimos narys gali būti įtrauktas į paramos gavėjų sąrašus.
Vadovė supažindino ir su maisto banko virtuve, kurioje dalyvauja ir Žemės ūkio ministerija: ji patvirtina maisto kvotas, su ja derinamas maisto asortimentas, kuriame turi vyrauti ūkininkų užauginti žaliavinė produkcija, o jai perdirbti skelbiamas konkursas gamintojams. „Štai šiemet pirmąkart gavome aliejaus, kurio tiekėjas – „Obelių aliejus“. Vienintelis produktas, likęs intervencinių maisto atsargų sandėliuose, buvo pieno miltai, todėl šiemet turėjome kondensuoto pieno, visus kitus produktus pirkome, – aiškino pašnekovė. – Labiausiai mums padeda ūkininkai, auginantys daržoves, o obuolių šiemet gauname tikrai sočiai.“
Koks maisto banko virtuvės meniu? Šį mėnesį numatoma išdalyti kvietinius miltus, makaronus, greito paruošimo makaronus, trijų grūdų kruopas, rapsų aliejų, cukrų. Spalio mėnesį vienam asmeniui skiriamų maisto produktų vertė yra apie 17 Lt.
Sakysite, suma labai menka? Galbūt, tačiau Lietuvoje yra taip vargstančių, kuriems ir litas – pinigas, o kruopų pakelis – gera paspirtis.
Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima
Tačiau apklausa, kurią maisto bankui nemokamai atliko rinkodaros, informacijos ir žiniasklaidos tyrimų kompanija „Nielsen“, veikianti daugiau nei 100 pasaulio šalių, verčia tuo suabejoti. Tyrimu buvo siekta išsiaiškinti Maisto banko klientų pasitikėjimo lygį, vartojimo įpročius ir nerimą keliančius veiksnius. Išvados gana netikėtos: nors Maisto banko veikla apskritai vertinama teigiamai, beveik trečdalis šios paramos gavėjų ją laikė vidutiniška, o priekabiausi buvo vyriškos lyties ir vyresnio amžiaus žmonės. Apklaustieji sutiko, kad ši parama padeda, bet reikėtų atidžiau žiūrėti, kam ji teikiama. Daugiau nei pusė respondentų teigė, kad dauguma paramą gauna be reikalo, o 14 proc. paramos gavėjų teigė galintys išsiversti ir be jos, 18 proc. paramą laikė nereikšminga, per maža. Kritiškiausiai apie paramą atsiliepė galintieji išgyventi be jos: jie nesutiko, kad Maisto banko dalijami produktai yra kokybiški ir reikalingi, o gaunama parama vertinama. Jų manymu, paramą žmonės panaudoja netinkamai – išmeta, atiduoda kitiems, išveža į kaimą sušerti gyvuliams ir pan.
„Nelsen“ vadovas Baltijos šalims Artūras Urbonavičius sutiko, kad tyrimo rezultatai gali nemaloniai stebinti, tačiau primena, kad į Maisto banko klientus buvo pažvelgta per nešališką prizmę, be jokių skrupulų. O juk nedėkingumas, kaip ir neatlygintinas dosnumas, yra žmogiški bruožai: visada bus nepatenkintų labdara, net ir dovanotu aukso puodu, bus ir besitaikančiųjų įkąsti į maitinančią ranką.
Raseinių rajono kaimų bendruomenių sąjungos pirmininkė Loreta Sirvidienė įsitikinusi, kad skurstantiesiems paramos maistu labai reikia, o ją gaunantieji yra dėkingi. „Gal ji ir nepakankama, bet žmonėms juk nuo to nėra blogiau. Kaimų bendruomenių pirmininkai, aktyvas patys išvežioja ir išdalija maisto produktus, kitaip ši pagalba nebūtų tokia efektyvi. Tai ir proga aplankyti remiamas šeimas, pamatyti tikrąją padėtį, palaikyti glaudesnį ryšį: štai pas vienus gimė dar vienas mažylis, trūksta drabužėlių. Tai yra apčiuopiama, konkreti kaimo bendruomenės veikla, ne tik šventes rengti. O pasitaikančio nedėkingumo nesureikšminame: visokių žmonių yra. Vaisingai bendradarbiaujame su „Iki“ parduotuvių tinklu ir tikimės, kad rudeninė labdaros akcija pavyks.“
Dirba, bet skursta
D.Žebrauskaitei didžiausią nerimą kelia ne nepatenkintieji parama, bet tai, kad dauguma paramos maistu gavėjų – ne vieniši žmonės, o šeimos su vaikais. „Neramina, kad tradicinė lietuviška šeima su dviem vaikais, net jei abu tėvai dirba, nesuduria galo su galu, o juk tokių neapkaltinsi nei tinginyste, nei girtuoklyste. Skursta ir gausios šeimos, o labiausiai – vienišos mamos: išsiskirti Lietuvoje reiškia pasmerkti save ir vaikus skurdui. Vadinamųjų nemokančiųjų gyventi, kurie erzina mokančiuosiuss, vis dėlto yra mažuma, daugiau matome tokių, kuriems tiesiog nepasisekė gyvenime. Remdami vaikų dienos centrus stengiamės, kad juos lankantys vaikai, bendraudami su mūsų savanoriais, pamatytų: galima gyventi ir kitaip, nei įprasta jų šeimoje, o dešra neauga ant medžių. Taigi yra žmonių, kuriuos parama maistu prikelia iš skurdo dugno. Savo svetainėje paskelbėme laišką mokytojos, kuri, vyrui žuvus, liko su trimis vaikais. Ji dėkoja už visus metus jai teiktą mūsų paramą, nes tai padėjo sutaupyti pinigų sūnaus abituriento išleistuvių kostiumui.“
Paramos gavėjų lūkesčiai ne visada pamatuoti
Artūras Urbonavičius,
„Nielsen“ vadovas Baltijos šalims
Maisto banke dirba savanoriai be jokio atlygio, nuoširdžiai norėdami padėti skurstantiesiems, todėl labai apmaudu dėl kai kurių paramą gaunančių nedėkingumo, kurį atskleidė mūsų kompanijos tyrimas. Išaiškėjo, kad paramos gavėjų lūkesčiai kartais prasilenkia su tikrove: susidaro įspūdis, kad parama jiems privaloma, jie pageidautų ypatingesnių, brangesnių produktų – cukraus, kavos ir šokolado. Tačiau savanorystė Lietuvoje yra dar naujas, augantis ir sveikintinas reiškinys: džiugu, kad Maisto bankas į ją įtraukia vis daugiau žmonių, ir „Nilsen“ šį tyrimą jam atliko nemokamai. Paramos davėjai, gavėjai ir visa visuomenė turėtų vadovautis geranoriškumo ir tarpusavio supratimo principais.
Pinigų ES iššvaistoma kur kas daugiau
buvęs euroderybininkas
Pinginės pašalpos skurstantiesiems – ne visada išeitis, už jas dažnai perkamas ne maistas, o alaus bambaliai, taigi palaikoma girtuoklystė. Parama maistu yra gana sena tradicija, kurią Europa perėmė iš Amerikos ir jau apie 30 metų sėkmingai vykdo pagal išbandytas schemas. Siūlymas nutraukti šią paramą ar ją sumažinti, man regis, labai abejotinas: yra šalių narių, kuriose pragyvenimo minimumas vis dėlto neleidžia žmogui sudurti galo su galu. Nėra kalbos, kad maisto bankams skiriamos lėšos ES biudžete – tik lašas jūroje. Ne tiek čia išvaistoma pinigų, o kokios sumos skiriamos didžiulėms algoms, komandiruotėms, prabangiems viešbučiams. Ir intervenciniai aruodai nebūtų tušti, tiesiog problema ta, kad ES politika neskatina užauginti ir gaminti daugiau.
Rūta Klišytė
