Vyriausybė pritarė Ūkio ministerijos teiktam Mažmeninių prekybos taisyklių pakeitimui, kuriame sakoma, kad naudotų prekių prekyba bus leidžiama ne tik turgavietėse ir specializuotose parduotuvėse, bet ir savivaldybės tarybos nustatytose viešose vietose. Prekiautojai tik pečiais trauko išgirdę tokią žinią. „Mūsų gyvenimo nauja tvarka nepakeis, nebent mums duotų darbo ir nereikėtų vargti turguose“, - sako jie.
Turgus jau tapo daugelio žmonių gyvenimo būdu, ne tik pragyvenimo šaltiniu. Didžiausi turgūs Suvalkijoje vyksta sekmadieniais Kalvarijoje. Prekiautojai jau daug metų į Kalvariją suvažiuoja iš įvairių Vilkaviškio rajono miestelių, Vilkaviškio, Marijampolės. Kitomis savaitės dienomis kai kurie jų prekiauja Vilkaviškyje, Lazdijų rajono Veisiejų miestelyje. Šiuos turgus renkasi dėl prekybos vietos kainos. Kaina nedidelė, bet ir sąlygos prastos. Štai Kalvarijoje prekiautojai po lietaus murkdosi purvyne. Turguje lietuviškų senienų nė su žiburiu nerasi. Lietuviškuose turguose išsiparduoda Vokietija ir Skandinavija.
Turgus lyg gyvas organizmas
Marijampolietė Vida sendaikčiais prekiauja jau dešimt metų, kybartietis Artūras - keleriais metais trumpiau. „Žmonės perka, perka ir derasi, bet kartais pigiau parduoti nebeišeina, nes neapsimokės prekiauti“, - sako Artūras. Anot jo, prieš trejus metus prekyba vykdavo guviau. Dabar žmonės daugiau klausinėja, o ne perka. Abu jie tvirtina prekiaujantys iš Vokietijos parvežtais mažmožiais, patys jų važiuojantys parsivežti.
Marijampolietė Eugenija atviresnė. Kalvarijoje prekiauja ne nuolat. Žiemą į turgų nevažiavusi. Moteris Marijampolėje turi sendaikčių parduotuvę ir ten pardavinėja savo prekes, į turgų važiuoja sekmadienį. „Į Kalvariją atsivežu tiek daiktų, kiek telpa į automobilį“ , - sako Eugenija. Turguje parduoda iš Danijos atvežtus mažmožius, indus, drabužius. Eugenija sako, kad drabužiai atvežti iš Norvegijos. Skandinaviškus drabužius ir kitas prekes ji pirkusi iš kito prekiautojo. Pasak Eugenijos, perkančiųjų jos prekes nedaug. Kartais sumokėjus už vietą turguje ir benziną beveik nieko nelieka. Prekybininko vieta Kalvarijos turguje kainuoja 14 litų.
„Turiu išsiėmusi verslo liudijimą ir iš to pragyvenu. Kartais riebiau, kartais liesiau išeina. Tas liudijimas man leidžia prekiauti visur, kur yra nustatytos prekybos vietos. Turgus yra toks dalykas, kuris nepriklauso ne tik nuo pardavėjų, bet ir nuo pirkėjų. Jie atvažiuoja nusipirkti maisto produktų, o kartu aplanko ir sendaikčių, naudotų drabužių turgų. Anksčiau toks turgus, kur rinkdavosi sendaikčių pardavėjai, buvo Marijampolėje, bet jį nukonkuravo Kalvarija“, - sako Eugenija. Anot moters, turgus - lyg gyvas organizmas, jis susikuria pagal nerašytas taisykles.
Vilkaviškiečius traukia maža turgaus kaina
Kęstutis į Kalvariją su iš Vokietijos parsivežtais daiktais atvažiuoja iš Virbalio. Prekiauja tik Kalvarijoje, vieną kartą per savaitę. „Gerai būtų, jeigu prekiauti senais daiktais būtų paskirta vieta Virbalyje", - sako vyras. Visų naudotų daiktų, kiek jų turi, jis neatsiveža. Vieną kartą vienus, kitą - kitus. Pasak Kęstučio, jeigu nenori kainų aukštai užsiplėšti, parduoti galima. Ir pragyventi iš prekybos naudotais daiktais galima. Prie kompiuterio staliuko, parduodamo už 150 litų, ir eilutė atsirado. Kaina pirkėjus šiek tiek gąsdina, bet pardavėjas neabejoja, kad medinis staliukas bus nupirktas už tiek, kiek jis nori. Kęstutis įsigyti sendaikčių į Vokietiją važinėja du tris kartus per metus.
Prekiauti į Kalvarijos turgų iš Kybartų atvažiuoja Rimantas. Vyras daugiausia prekiauja naudotais baldais. „Parduodi neparduodi, bet vis vien veži kiekvieną savaitgalį. Žinoma, būtų geriau prekiauti vietoje, bet Kybartuose turgus mažas", - sako Rimantas. Anot kybartiečio, žmonės nevengia pirkti naudotų vokiškų baldų, jie esą geros kokybės, bet neturi už ką pirkti. Dažniau klausinėja ir apžiūrinėja. Savo prekes jis perkantis Vokietijos sendaikčių turguose. Tie turgūs esą populiarūs, kiekviename miestelyje galima rasti. Perka ne tik baldus, bet ir visokius buitinius mažmožius. Įsigyja ir detalių, kurios turguje dažniausiai traukia vyrų akį. “Ką uždirbu, išeina mokesčiams. Brangiai kainuoja benzinas atvežti prekes į turgų, brangus patentas. O ką daryti, kai darbo neturi? Jau seniai žadėjau trenkti viską ir išvažiuoti. Kodėl mūsų žmogui negalėtų duoti užsidirbti bent 2000 litų“, - pyko vyras.
Vilkaviškietis Robertas prekiauja techniniais daiktais. Siuvamųjų mašinų, kainuojančių nuo 100 iki 150 litų, išrikiuota gal dešimt. Visa virtinė įvairaus dydžio padangų, dviračių. Robertas sako, kad klausinėjančiųjų daug, vos spėja suktis, bet pirkėjų nėra daug. Vis dėlto vyras pripažįsta iš savo verslo pragyventi galintis. Kartais prekiauja ir Vilkaviškyje, bet ten už vietą turguje tenka mokėti 40 litų, o jeigu nieko nenuperka, turgaus mokestį tenka įtraukti į nuostolius.
Brangių daiktų neįperka
Marijampolietis Vytautas į Kalvarijos turgų atsivežė odinių baldų ir indų. Už porcelianinių indų servizą prašo 150 litų. Vyras piktinasi, kad šio vertingo indų rinkinio, kurį Vokietijoje įsigijo už 40 eurų (138 litus), niekam nereikia. „Žmonės tiek nustekenti, kad gerų daiktų neįperka“, - pyko vyras. Vytautas tvirtina išparduosiantis tai, ką atsivežė iš Vokietijos, ir baigsiantis turgininko karjerą: „Važiuosiu į Vokietiją. Darbo tikiuosi susirasti. Nueisiu į kokį nors fabriką ir pasisiūlysiu. Aš kalbą moku. Vokietijos gatvėse išmokau“. Dar kitas darbas, kurio nesikratytų, taip pat pardavinėti naudotus daiktus Vokietijos turguose. Ten žmonės esą turtingesni.
Vytautas turi krovininio automobilio vairuotojo kategoriją, tačiau dirbti vairuotoju Lietuvoje nenorintis dėl elgetiško atlyginimo, todėl jau daug metų veža daiktus iš Vokietijos turgų į mūsų prekyvietes.
Kiekvienam pirkėjui sava prekė. Tokių brangių indų rinkinio, kokį siūlo Vytautas, į turgų atėję pirkėjai neįperka, tačiau būriuojasi prie už kelis litus parduodamų lėkščių, puodukų, kitų mažmožių. Džiaugiasi suradę originalesnį. Turguje jie perpus pigesni nei sendaikčių parduotuvėse. Vienas žmogus džiaugėsi pigiai radęs molinių indų savo augintiniui.
Į turgų užsuka ir kolekcininkai, ieškantys vertingų daiktų. Už Vokietijoje pirktą senovinį patefoną vienas pardavėjas tikisi gauti 1700 litų. Kitas siūlo iš Vokietijos sendaikčių turgaus parvežtus seną radijo aparatą ir du verpimo ratelius, gausus varinių indų ir puošnių žvakidžių pasirinkimas. Jie taip pat ne kiekvienam įperkami.
Dalia BYČIENĖ
