Europos krizė – ypač Kipre – leidžia užduoti klausimą, kuris kažkada buvo tabu: ar didiesiems bankams leidžiama sugriūti?
Žvelgiant į ne tokią seną finansinę praeitį, sunku rasti pavyzdžių, kai griūna dideli bankai klientų sąskaita. Atvirkščiai – gausu pavyzdžių, kai bankai buvo išgelbėti su arba be visuomenės pagalbos. Tokia praktika suformavo naują tokių institucijų suvokimą, kuris įvardijamas kaip „per didelis sužlugti“ arba „per daug priklausomas, kad žlugtų“, rašoma „The Financial Times“.
Tokie apibūdinimai keičia bankininkų ir skolintojų paskatas. Ši moralinė rizika jau įsitvirtino sistemoje.
Kodėl bankams nebuvo leista sužlugti? Vienas iš faktorių yra priežastingumas: neleidus bankams sužlugti praeityje, politikai susiduria su dideliu spaudimu neleisti jiems sužlugti ir ateityje. Laiko nuoseklumo nebuvimas taip pat turi įtakos: nauda leidžiant bankui sužlugti (taip išvalant visą bankų sistemą) pasiekiama tik ateityje, o kaštai (finansinė destabilizacija ir rinkėjų pyktis) yra neišvengiami.
Tačiau didžiausia kliūtis yra ta, kad rinkose nesitikima, jog dideliems bankams bus leista sugriūti. Ekonomikoje ir finansuose nėra labiau pagrįsto koncepto nei lūkesčiai. Jei rinką ištinka nelaukti įvykiai, staiga kyla suirutė.
Dėl šios priežasties pradinis sumanymas apmokestinti Kipro indėlininkus sukėlė tokį sąmyšį. Tai sukūrė naują precedentą - Europoje galima tvarkytis su bankų nesėkmėmis. Savo argumentus pateikė Gunnaras Hokmarkas iš „The Financial Times“.
Pirmiausia bankų žlugimą reikia numatyti ir tai daryti kuo greičiau. Negalima keisti žaidimo taisyklių be adekvataus išankstinio pastebėjimo. Net ir labiausiai apgalvoti veiksmai turės priešišką reakciją iš rinkos ir indėlininkų, jei tei nebus atlikta pagal išankstinius vertinimus. Formaliai, apdraustos investicijos kaip apdrausti indėliai ir obligacijos turi būti atskirti nuo banko gelbėjimo pasėkmių.
Antra, banko gelbėjimo plano vykdymas yra kompleksiškas. Jis turi daug teigiamų savybių, viena iš jų yra ta, kad banko kreditoriai bus labiau užtikrinti dėl savo investicijų rizikingumo. Jei rinka bus tam pasiruošusi, kreditorių gelbėjimas apsieis be mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau toks planas gali paskleisti užkratą, ypač jei tie patys kreditoriai yra ir didieji indėlininkai.
Galiausiai vieno banko gelbėjimas nespręs visos sisteminės krizės. Kai mokėjimo sistema – pagrindinė modernios ekonomikos infrastruktūra – yra pavojuje, valdžia yra įpareigota veikti. Ne todėl, kad tai yra pageidautina, o todėl, kad kitos alternatyvos būtų nepalyginamai blogesnės.
Jei naujosios ES bankų taisyklės neleis valstybės įsikišimui tapti paskutine įmanoma priemone, kiti nutarimai daugiau ar mažiau priklausys nuo bankų gelbėjimo. Sisteminės krizės įkarštyje tai gali sukelti daugiau problemų nei jų yra sprendžiama. Tokiu atveju bankų gelbėjimo gali išvis nebeprireikti.
Kol kas geriausias būdas spręsti bankų problemas yra naudoti abi šias priemones. Kuomet bankas laikinai tampa vieša nuosavybe, pavyzdžiui, moralinis pavojus turėtų būti nukreiptas nušluojant buvusius akcininkus ir riziką permetant ant neapdraustų indėlių.
Jei rinkoje bus žinoma, kad valdžia gali įsikišti ir malšinti chaosą ir tuo pačiu riziką sukrauti ant kreditorių ir akcininkų pečių, tuomet gelbėjimo planas bus labiau tikėtinas nei tas scenarijus, kur gelbėjimo planas yra vienintėlė išeitis.
Šiame kontekste toks sprendimas gelbėti bankus sumažins moralinį pavojų ir sustiprins sistemos stabilumą.
