Mario Monti paskyrimas Italijos premjeru yra reikšmingas dėl daugelio priežasčių. Pakeitusi šiame poste skandalingąjį Silvio Berlusconį Italija pašalino nepajudinamąjį, rašo britų dienraščio „The Independent“ korespondentas Stephenas Foley‘us. Pritaikiusi nerenkamų technokratų valdymą, šalis nutraukė įprastas demokratijos taisykles ir galbūt netgi pačią demokratiją. Paskyrusi valstybės valdymą „Goldman Sachs“ banko patarėjui, Italija pasiekė naujas investicinio banko politinės įtakos aukštumas, kurios, daugelio manymu, yra draudžiamos ir politiškai nuodingos.
Reikšmingiausia iš visų šių permainų yra didžiulis šuolis į priekį ar galbūt net sėkminga „Goldman Sachs“ projekto kulminacija.
Kalba eina ne vien tik apie M. Montį. Europos centrinį banką, kitą reikšmingą valstybių skolos dramos veikėją, valdo kitas buvęs „Goldman“ atstovas. Buvę investicinio banko auklėtiniai yra įtakingi beveik visų Europos valstybių vyriausybių koridoriuose. Tokią įtaką jie turėjo ir JAV finansinės krizės metu. Iki praeito trečiadienio Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Europos padaliniui taip pat vadovavo „Goldman“ atstovas Antonio Borgesas, kuris dėl asmeninių priežasčių nusprendė atsistatydinti.
Dar iki prasidedant neramumams Italijoje nebuvo jokių ženklų, patvirtinančių „Goldman Sach“ suteiktą „Vampyrinio kalmaro“ pravardę. Tačiau dabar, kai banko čiuptuvai pasiekė aukščiausius euro zonos postus, skeptikai vis dažniau kelia klausimą dėl banko turimos įtakos. Per ateinančias savaites priimti sprendimai parodys, ar euro zona gali ir ar apmokės savo skolas, o „Goldman“ interesas yra tiesiogiai susijęs su atsakymų į šį klausimą.
Buvęs TVF ekonomistas Simonas Johnsonas savo knygoje „13 bankininkų“ teigia, kad „Goldman Sachs“ ir kiti didieji bankai prieš artėjančią finansinę krizę tapo tokie artimi vyriausybėms, kad JAV paprasčiausiai tapo oligarchija. Jo teigimu, galima guostis bent jau tuo, kad Europos politikai nėra „perkami ir atlyginimų jiems nemoka“ kompanijos, kaip tai yra JAV.
„Vietoje to Europoje politikos elitas ir bankininkai turi bendrą pasaulio įsivaizdavimą, bendrus tikslus ir abipusį iliuzijų sustiprinimą“, – sako ekonomistas.
Eurozonos galingieji („The Independent“ nuotr.)
Tai yra „Goldman Sachs“ projektas. Kiekvienas verslas nori siekti savo tikslų su kontrolieriais, kurie gali jiems sutrukdyti, ir su politikais, kurie gali juos atleisti nuo mokesčių, tačiau tai nėra vien tik paprastas lobizmas. „Goldman“ vyriausybėms teikia patarimus ir skiria finansavimą, siunčia savo žmones į valstybės tarnybą ir vilioja pelningais darbo pasiūlymais tuos, kurie palieka postus valdžios institucijose. Projekto tikslas – sukurti savotišką žmonių, idėjų ir pinigų apsikeitimo tinklą, kad taptų sunku atskirti, kur yra visuomenės interesas, o kur yra „Goldman Sachs“ interesas.
M. Monti yra vienas iš garsiausių ekonomistų, praleidęs didžiąją dalį savo karjeros akademinėje srityje. Tačiau, kai 1995 metais S. Berlusconis paskyrė jį į Europos Komisiją (EK), juo susidomėjo ir „Goldman Sachs“. Iš pradžių jis dirbo vidaus rinkos komisaru, o vėliau tapo konkurencijos komisaru. Per tą laiką jis priėmė reikšmingus sprendimus, kurie galėjo palaiminti arba sužlugdyti „Goldman Sachs“ vykdomus ir finansuojamus kompanijų perėmimo ir susijungimų sandorius. Vėliau M. Montis pirmininkavo Italijos Iždo komitetui dėl bankininkystės ir finansinės sistemos, kuris nustatinėjo šalies finansų politiką.
Turint tokių ryšių nėra nuostabu, kad „Goldman“ pasikvietė jį tapti banko tarptautinių patarėjų tarybos nariu. Per 20 tokių tarptautinių patarėjų veikia kaip neformalūs lobistai, siekdami banko interesų suderinimo su banko veiklą reguliuojančiais politikais. Tarp tokių patarėjų yra ir Otmaras Issingas, kuris būdamas Vokietijos Bundesbanko (tuometinio Europos centrinio banko) valdybos nariu, buvo vienas iš euro architektų.
Bene vienas iškiliausių iš buvusių politikų dabar dirbančių banke yra Peteris Sutherlandas. Praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje jis buvo Airijos generalinis prokuroras bei dar vienas EK konkurencijos komisaras. Dabar P. Sutherlandas yra Didžiojoje Britanijoje esančio brokerystės padalinio nevykdantysis pirmininkas. Iki žlugimo ir nacionalizacijos jis kartu buvo ir „Royal Bank of Scotland“ nevykdantysis direktorius.
P. Sutherlando balsas Airijoje buvo bene dažniausiai girdimas, kuomet buvo svarstomas šalies sprendimas dėl ES finansinės paramos. Tuomet jis teigė, kad paskolos sąlygos turėtų būti sušvelnintos, kad dar labiau neapsunkintų šalies finansinių problemų. Šią vasarą ES nusprendė sumažinti Airijai skirtos paskolos palūkanų normą.
Iš valdžios įstaigų pasitraukiančių politikų prisiviliojimas yra tik pusė „Golman“ projekto, kita pusė yra banko auklėtinių siuntimas į vyriausybę. Lapkričio 1 dieną ECB vadovu tapęs Mario Draghis dalyvavo tiek vyriausybės, tiek „Goldman“ banko veikloje. Jis buvo Pasaulio banko narys ir Italijos įždo vykdomasis direktorius. Nuo 2002 iki 2005 metų M. Draghis buvo „Goldman Sachs International“ vykdomuoju direktoriumi, o vėliau sugrįžo į vyriausybės veiklą ir tapo Italijos centrinio banko vadovu.
M. Draghi persekiojo prieštaringos nuomonės dėl Italijos ir kitų euro zonos periferijos valstybių buhalterinių triukų, kuomet prieš dešimtmetį šios valstybės siekė įstoti į vieningos valiutos sąjungą. Naudodamos sudėtingas išvestines priemones Italija ir Graikija sugebėjo reikšmingai sumažinti savo vyriausybės skolos dydį, kuris, pagal euro zonos taisykles, neturėtų viršyti 60 proc. šalies BVP. Kai kurių šių išvestinių priemonių idėjų autoriai buvo „Goldman Sachs“ dirbantys vyrai ir moterys.
Banko prekybininkai sukūrė keletą finansinių susitarimų, kurie leido Graikijai pritrukti lėšų ir greitai sumažinti savo biudžeto deficitą. Mainais už tai per tam tikrą laiką jiems buvo dosniai atlyginta. Vieno tokio susitarimo metu 2002 metais „Goldman“ Graikijos vyriausybei pervedė 1 mlrd. JAV dolerių. Sandoris buvo pavadintas tarpvaliutiniais mainais.
Kitoje sandorio pusėje buvo Graikijos nacionaliniame banke dirbantis Petros Christodoulou, kuris savo karjerą pradėjo „Goldman“ ir buvo paskirtas vadovauti Graikijos skolą valdančiai įstaigai. Naujai paskirtas Graikijos ministras pirmininkas Lucas Papademos tuo metu buvo technokratas, vadovaujantis Graikijos centriniam bankui.
„Golman“ teigia, kad apsikeitimų sandorių metu sumažinta valstybės skola nepažeidė euro zonos taisyklių, tačiau išreiškė tam tikrą apgailestavimą dėl atliktų sandorių. „Goldman“ partneris Gerladas Corriganas praėjusiais metais Britanijos parlamente kalbėjo: „Dabar yra akivaizdu, kad skaidrumo standartai galėjo ir greičiausiai turėjo būti didesni.“
Kuomet šis klausimas buvo iškeltas Europos Parlamente (EP), svarstant M. Draghio kandidatūrą į ECB vadovo postą, italas tuomet tvirtino, kad nedalyvavo jokiuose apsikeitimo sandoriuose nei Italijos iždo departamente, nei „Goldman“ banke.
Dabar jau tapo aikšku, kad nepavyks išgelbėti Graikijos, kuri, pagal paskutinį ES pasiūlymą, galiausiai turėtų nesugebėti apmokėti savo įsiskolinimų. Kreditorių yra prašoma „savanoriškai“ nurašyti 50 proc. Graikijos skolos, tačiau euro zonoje vyrauja bendra nuostata, kad didesnių valstybių (Italijos ir Ispanijos) kreditoriams turėtų būti atlyginta visa skolos suma. Šie kreditoriai be jokios abejonės yra didieji žemyno bankai ir būtent jų finansinė būklė labiausiai ir neramina politikus. Šis bendras susitarimas paaiškina visas tas taupymo priemones, pritaikytas Atėnuose ir Romoje, paramos fondus iš TVF ir Vokietijos palaikomą Europos finansinio stabilumo fondą (EFSF).
„Buvę mano kolegos TVF iš paskutiniųjų bando pateisinti 1,5-4 trln. eurų paramos fondą, tačiau ką visa tai reiškia?, – klausia buvęs TVF ekonomistas S. Johnsonas. – Tai reiškia, kad kreditoriams bus grąžinta 100 proc. jų paskolos. Tai yra dar viena banko sanacija, kaip ir 2008 metais. Mechanizmas skiriasi tuo, kad viskas vyksta valstybiniu, o ne bankų lygmeniu, tačiau logika yra ta pati.“
Finansų sektoriaus elitas yra toks tikras dėl to, kad bankams bus suteikta finansinė parama, kad kai kurie iš jų lažinasi iš kompanijų. Praėjusiais metais buvęs „Goldman Sachs“ vyriausiasis ekonomistas Jonas Corzine‘as po dešimtmečio praleisto politinėje arenoje grįžo dirbti į Volstritą ir perėmė istorinės įmonės „MF Global“ valdymą. Pasinaudodamas kompanijos pinigais jis lažinosi iš 6 mlrd. JAV dolerių, kad Italijos vyriausybės obligacijos sugebės vykdyti finansinius įsipareigojimus.
Kai praeitą mėnesį šios lažybos buvo išaiškintos, klientai ir prekybos partneriai nusprendė, kad yra pernelyg rizikinga turėti reikalų su „MF Global“ ir kompanija po kelių dienų žlugo. Tai buvo vienas iš didžiausių bankroto atvejų per visą JAV istoriją.
Didžiausias pavojus yra tas, kad, jei Italija nustos apmokėti savo įsiskolinimus, bankai gali tapti nemokiais. „Goldman Sachs“ bankui, kuris skyrė daugiau kaip 2 trln. JAV dolerių draudimo vertybiniams popieriams, o kartu turi ir neatskleistą kiekį euro zonos valstybių skolos vertybinių popierių, taip pat nepavyks išvengti pažeidimų. Joks bankas ir ypatingai „Vampyrinis kalmaras“ negali atpainioti savo čiuptuvų nuo savo kolegų čiuptuvų. Tokia yra visa finansnių paramų ir taupymo priemonių logika, dėl to mes matome vis didėjančią „Goldman“ įtaką. Alternatyva galbūt galėtų būti antra finansų krizė, antras ekonomikos žlugimas.
