Šiemet partijos kaip niekad anksčiau pridalino euro tikslumu apskaičiuotų pažadų. Atlyginimai, eksportas, darbo vietos – partijos tiksliai žino, kiek ir ko jos sukurs. Ironiška, tačiau geriausia visų šių pažadų dalis yra ta, kad jie niekada nebus įgyvendinti, nes ne partijos gamina ir eksportuoja, ar kuria darbo vietas.
Įgyvendinti galima, tik ar reikia?
Daug pavojingesnis yra siūlymas pakelti minimalią algą iki 60 proc. nuo vidutinio atlyginimo, nes tai galima padaryti labai nesunkiai – vienu nutarimu. Jei toks siūlymas būtų įgyvendintas, taptume patį neadekvačiausią minimalios algos lygį turinčia valstybe visame civilizuotame pasaulyje. Su visomis iš to išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis darbo rinkai ir bandymams mažinti šešėlinę ekonomiką.
Dauguma partijų savo programose kalba apie regionų socialinės atskirties mažinimą. Tačiau čia pat pasigendama konkrečių siūlymų, kaip toji atskirtis bus sumažinta. Be regioninių švietimo įstaigų pertvarkos, didesnio dėmesio profesiniam mokymui, ypač orientuotam į technines, inžinerines specialybes, nebus įmanoma į regionus pritraukti užsienio investicijų.
Kai kurios partijos nori steigti valstybinius bankus, reguliuoti prekybininkų antkainius, net įvesti 5 proc. apyvartos mokestį didiesiems prekybos centrams. O ar tokių programų rengėjai žino, kad didžiųjų prekybos centrų pelno marža retu atveju siekia 5 proc.? Iš ko tada bus mokamas apyvartos mokestis? Iš nuostolio?
Padaryti ir nepadaryti darbai
Po 26-erių nepriklausomybės metų mes vis dar esame linkę iš valdžios tikėtis visko – kad ji už mus pagamins, kad ji nustatys atlyginimą, kad suteiks paskolą. Pagrindinė problema šiandien Lietuvoje nėra per maža atsakingų ir kompetentingų politikų pasiūla, bet per maža paklausa tokiems politikams. Todėl kai skundžiamės, kad valdžioje sėdi žiopliai, nepamirškime, kad mes tuos žioplius ir išrinkome.
Dabartinė valdžia tikrai turės ką įsirašyti į savo nuveiktų darbų sąrašą: įvestas euras, užbaigtas statyti suskystintų dujų terminalas, patvirtintas naujasis socialinis modelis. Tačiau yra ir kitas – nepadarytų darbų sąrašas. Švietimo sektorius lieka nereformuotas, sveikatos apsaugos sistemoje klesti neefektyvumas ir korupcija, šešėlinės ekonomikos mastas, nepaisant nedidelio sumažėjimo, vis dar išlieka vienas didžiausių visoje Europoje, ekonomikos inovatyvumas beveik nepasistūmėjo į priekį.
Pamatinės sulėtėjusio ekonominio augimo problemos pamažu darosi vis akivaizdesnės. Po to, kai 2020 m. smarkiai susitrauks struktūrinės ES paramos apimtys, sumažės ir ES vaidmuo mūsų ekonomikoje. Tuomet ekonominę gerovę turėsime susikurti patys. Tačiau ar galime šiandien pasakyti, kad turime viziją, kad aiškiai matome iššūkius ir žinome, kaip su jais tvarkytis?
Ką šiandien girdime, tai visą chorą tuščių pažadų. O kai kurių partijų programos yra viso labo skambių lozungų rinkiniai. Neužkibkime ant neracionalių, nepamatuotų ir neįgyvendinamų pažadų kabliuko. Rinkimės atsakingai.
