Fiskaliniai dviejų anglosaksų galybių JAV ir Jungtinės Karalystės rodikliai neatrodo geriau, nei euro zonos, tad neaišku, kodėl būtent jos problemos pabrėžiamos labiausiai, rašo dienraštis „El Pais“.
Finansų rinkos primena žaidimą su veidrodžiais – jose atsispindi žmonių ir vyriausybių nešvarūs žaidimai, pakilimai, nuosmukiai bei pajėgumai. Bėda ta, kad kartais šie veidrodžiai išsikreipia – pastarosiomis savaitėmis dažniausia tema būdavo euro zonos problemos, Graikijos fiskalinė tragedija ir jos galimas plitimas kitose Viduržemio jūros valstybėse bei nelygios valiutos sąjungos silpnybės. Ši istorija, tiesiog apsėdusi pasaulio rinkas, yra didžiausias galvos skausmas visoje ES nuo Atėnų iki Briuselio, nuo Berlyno iki Madrido.
Tačiau duomenys pasakoja ir kitą, ne mažiau įdomią, bet mažiau matomą istoriją – stebint tik (ir nieko daugiau) skaičius, matyti, jog fiskalinė JAV bei Didžiosios Britanijos situacija ne tik negeresnė, bet gal net ir blogesnė. Situacija panaši tiek, kad, regis abi šios šalys pakliūna į grupę, prozišku pavadinimu PIGS ( angl. Kiaulės), pagal ją sudarančių valstybių pavadinimus: Portugalija, Airija ( priskiriama ir Italija), Graikija bei Ispanija ( angl. Portugal, Ireland, Greece, Spain – PIGS).
„Britų ir amerikiečių skolos mastas yra neįtikėtinas, nepakeliamas. Rinka sutelkė dėmesį į Graikiją bei euro zoną, tačiau Kalifornija ir kitos JAV vietos yra ne geresnėje situacijoje nei Graikija. Galbūt, tai virs pranašumu ES, regis pradedančiai kelią į neįtikėtinai griežtą fiskalinę discipliną?“, klausia Marylando universiteto mokslininkė Carmen Rainhart.
Yra daugybė pavojaus rodiklių, tačiau, ko gero svarbiausias – valstybės skolos dydis ir deficitas. Abiem atvejais anglosaksų galybės, drauge su Japonija, demonstruoja ne geresnius skaičius nei visa euro zona ar atskiros labiausiai pažeidžiamos jos valstybės. „Gal jus ir nustebins, - sako Europos centrinio banko prezidentas Jeanas- Claude Trichet – tačiau euro zonos deficitas yra tik 6 proc. t.y. per pus mažesnis nei JAV ar Didžiojoje Britanijoje, kurių rodikliai primena Graikijos ir viršija Ispanijos. Europos skola nesiekia 80 proc. BVP – tokia ji yra Anglijoje ir JAV. O svarbiausia tai, jog skolos pobūdis šiose šalyse toks, jog ilgalaikės perspektyvos ją sumažinti gerokai prastesnės nei europinio bloko“.
Tiesa, rinkos vertina ir kitus duomenis – kai kurie euro zonos nariai prastesnėje padėtyje nei JAV ir Didžioji Britanija atsiduria dėl abejonių jų mokumu. Kiti rodikliai, kaip skad skolos vertė – prieštaringi, Europos pietų šalys buvo skaudžiai nubaustos ir dabar euro zonos akcijos rinkose vertinamos labiau nei amerikietiškos.
Tiesa, duomenys tai dar ne viskas. „Londonas ir Vašingtonas turi ilgalaikę finansinio patikimumo istoriją. Be to, pasižymi stipriais centriniais bankais. Rinkos žino jų ginklus bei politinę fiskalinės situacijos dimensiją“, - kalba Luisas Garciano ir Londonos ekonomikos mokyklos. „ Euro zonos problema nėra gilesnė nei kitų. Tačiau, pav. kalbant apie JAV, visi yra tikri, jog esant reikalui išmokėti skolą valstybė imsis priemonių: pakels mokesčius, sumažins išmokas. Tuo tarpų tokių abejonių kas kart vis daugiau kyla kalbant apie įvairias euro zonos šalis“, - prideda Jesus Fernandezas-Villaverde iš Pensilvanijos universiteto.
Apsėstos istorijos
Rinkos yra pamišusios dėl istorijos. „Daugelis krizių būtent ir prasideda dėl savaime išsipildančių pranašysčių – Europos monetarinės politikos puolimas 1993-iaisiais, Meksikos krizė 1995-aisiais, Korėjos – 1998-aisiais. Dabar vėl. Kodėl Graikija ir kodėl dabar, jei jos skola per pus mažesnė nei Japonijos ir tik vos vos didesnė nei Didžiosios Britanijos? Atsakymas – ši manija, naudinga istoriškai stipriai mažumai ir jos sukeliamų problemų niekas išspręsti iki šiol nesugebėjo“, - komentavo Ženevos universiteto dėstytojas Charles Wyplosz.
Dabartinė situacija – itin paradoksali. Rinkos vertina vyriausybių veiklą ir praktiškai diktuoja fiskalines politikas, kuomet milžiniška valstybės skola susikaupė dėl krizės, sukeltos tų pačių rinkų. Dabar nebelieka nieko kito tik grįžti prie fiskalinės disciplinos. „Nors ši krizė beveik dirbtinė, išrasta, rinkos verčia turėti tam tikrą išeities strategiją. Tą, kuris nori elgtis kitaip – puola. Nors daugeliu atveju, geriau skelbti įvairius planus bet jų nesilaikyti bijant taip sulėtinti atsigavimo procesą“, - aiškina ekonomistas Juan Ignacio Crespo.
Dėl šios priešpriešos niekas tikrai nežino kaip išeiti iš susidariusios situacijos. Londone, 60 žymių ekonomistų parėmė vyriausybės politiką nekelti mokesčių. Tačiau bent dvidešimt tikina, jog geriausias vaistas – būtent mokesčių pakėlimas. JAV taip pat neturi plano – Barackas Obama surinko grupę ekspertų, kurie turėtų pateikti savo nuomones. Tuo tarpu net tarp demokratų ir respublikonų dėl fiskalinės politikos plieskiasi karas. „JAV ir Didžioji Britanija turi jau dabar paskelbti savo planus tam, jog turėtų palankesnę fiskalinę poziciją. Vien jau tam, jog nekiltu priešiška reakcija – niekas nežino kada prie jo durų atslinks vilkas“, - tvirtina Reinhart omeny turėdama paskutines euro zonos atakas.
Euro baimė?
Europa pradėjo ieškoti išeities. „Rinkos yra nesąžiningos. Anglosaksų šalys susiduria su panašiomis fiskalinėmis problemomis, tačiau niekam tai neužkliūva“, - pareiškė Europos Komisijos atstovas, sutikdamas, jog negalima pasiduoti pagundai ir pamiršti, jog Graikija yra tikrai pavojingoje situacijoje.
Nėra ekonomikos be politikos. O dabar, kaip niekada, egzistuoja politika be ekonomikos: rinkos pirmą sykį per 10 metų suabejojo euro idėja. Nors atmosfera regis aprimo po to, kuomet Briuselis nusprendė padėti Graikijai, tačiau problemos vėl pasirodys, jei silpnos šalys neparuoš savo namų darbų. Kaip teigia kai kurie ekonomistai – šioje situacijoje svarbiausias centrinių bankų vaidmuo. „Anglosaksų bankai nedvejodami pradės spausdinti daugiau pinigų, jei kils fiskalinės krizės grėsmė“ , - tvirtino Paulas de Grauw iš Leuvain universiteto Belgijoje.
Į euro idėją įtariai buvo žvelgiama tiek iš kitos Atlanto, tiek iš kitos La Manšo sąsiaurio pusės. Neseniai Harvardo mokslininkas Martinas Feldsteinas tvirtino, jog jei euro idėja išdegs, ES taps supervalstybe, įsivelsiančia į karą su JAV. Jei ne – Europos viduje kils pilietinis karas.
Nepanašu, kad kraujas lietųsi laisvai, tačiau kai kurių anglosaksų kompanijų, investuotojų bei vertinimo agentūrų dėką rinkų veidrodžiai ėmė rodyti kur kas daugiau purvo iš vienų zonų, nei iš kitų.
