Ar atsiveš ta žaislą „Furby“?

mazeikems jau senai reikejo rimi laukem oilaukem..

Lietuva yra įdomus kraštas tuo, kad būdama sąlyginai neturtinga valstybe natūraliai atmeta efektyviausias ir potencialiai žemiausias kainas galinčias pasiūlyti prekybines koncepcijas. Kalbant vien tik apie prekybą maisto produktais, lietuviai mieliau eina į supermarketus nei hipermarketus, todėl visa sektoriaus plėtra orientuota į nedideles parduotuves, kurios agresyvumu kainomis negali konkuruoti su dideliais angarais. Be to, dažnai nuo vienos parduotuvės durų matosi kita maisto prekių parduotuvė. Taupau, bet susimoku už galimybę viską pirkti kiekvieną dieną ir šalia.

Kadaise Ahold įsigijo tinklą Ekonomija, pervadino į Norvegijoje populiarią Rimi, pridėjo priežodį hypermarket, atsidarė du stambuolius Vilniuje ir... sumažino pusiau, nes niekas nebuvo pasiruošęs rečiau ir iš toli atvažiuoti apsipirkti. Tada atsirado Lidl istorija, kai tinklas sustabdė plėtrą dėl nebrandžios sklypų rinkos ir užblokuotų tinkamų discounter lūšnoms vietų. Kiek vėliau IKI įsigijus LeaderPrice frančizę pirkėjai nesuprato, kaip maisto parduotuvėje gali nebūti Švyturio alaus, šviežios kiaulienos ir vaisių, todėl greit atkrito. Idėja plėtoti tai pačiai prancūzų grupei Casino priklausančią Geant hiperių koncepciją buvo atmesta anstyvoje stadijoje. Tada Norfos žinutės apie ketinimus branginti parduotuves, nes to ieško klientas. Prisma planai atsidaryti seriją stambių parduotuvių baigėsi paieškomis atsidarinėti du kart mažesnius plotus. Panaši tendencija matoma didžiųjų prekybos centrų bei mažesnių parduotuvių segmente, kur beveik nesvarstomas klausimas kaip pigesnėje vietoje atsidarius verslą prisitraukti klientų iš toliau, vienu tašku ir jo kaštais padengti didesnę geografinę teritoriją. Visi veržiasi arčiau žmonių. Išvada: konkurencija dar nėra tokia aštri, kad būtų poreikis profesionaliai užimti žemiausią kainų segmentą.