Statistikos departamentas paskelbė kovo mėnesio ekonominių vertinimų rodiklius. Ką gi verslas ir vartotojai šiandien mano apie Lietuvos ūkio padėtį?
Priminsime, kad ekonominių vertinimų rodiklis apibūdina verslo klimatą šalies ūkyje. Jis apskaičiuojamas apibendrinant vartotojų ir įmonių vadovų nuomones apie šalies ir šeimos finansinę padėtį, nedarbą ir galimybes taupyti (vartotojų pusėje) bei gamybą, paklausą, užimtumą ir kainas (verslo pusėje).
Nusiteikimas tapo mažiau optimistinis (bet liko). 2007 m. kovo mėnesį bendras ekonominių vertinimų rodiklis buvo 19, o šįmet jau tik 9 (tiesa, balandį, respondentų akimis, padėtis pagerės). Verslininkų (podraug su vartotojais) optimizmas ėmė mažėti jau pernai metų vasarai baigiantis ir visai suglebo gruodį. Fejerverkui prilygstantis ūkio augimas pastaruosius keletą metų ir jo sukurstytas visų ūkinių procesų dalyvių optimistinis nusiteikimas nuo tada ėmė vėsti. Vėsta ir toliau.
Padėties suvokimas ir nuojautos įvairiose nacionalinio ūkio dalyvių grupėse, kaip rodo duomenys, anaiptol nevienodas. Niūriausiai nusiteikę vartotojai: jų pasitikėjimo rodiklis, tapęs neigiamu (daugiau vartotojų ėmė savo padėtį vertinti neigiamai nei teigiamai) pernai spalį, lapkritį kritęs iki -8, šiek tiek atkutęs šįmet sausį ir vasarį (-4), kovo mėnesį vėl smuko žemyn (iki -6). Pastaruoju metu vartotojai, tiesą sakant, sunkiai randa progą pasidžiaugti: pernai, dar stiprios konjunktūros laikais, jų pasitikėjimo rodiklis nė karto neviršijo 9. Tai ne vartotojų išskirtinio irzlumo faktas; čia gan tiksliai atspindima reali situacija - verslo pelnijimasis pastaruosius metus vyko nepalyginamai dinamiškiau nei vartotojų pajamų augimas.
Metų pradžioje kiek šviesiau, bet vis tiek neigiamai, padėtį vertino statybos verslas (jo pasitikėjimo rodiklis buvo -3; sausį ir vasarį buvo -1). Padėtį blogėjant matė ir pramonės įmonių vadovai – sausį ir vasarį pramonės pasitikėjimo rodiklis buvo -2, tačiau priešingai vartotojų ir statybininkų nusiteikimui, čia rodiklis kovą pagerėjo, nors tik iki nulio.
Tačiau optimizmas tebevyrauja mažmeninės prekybos ir paslaugų sektoriuose – pasitikėjimo rodiklis čia atitinkamai 18 ir 33. Tiesa, prekybos įmonėse jis sumažėjo maždaug dukart (lyginant su apoteoze prieš metus), bet paslaugose tas optimizmas, smuktelėjęs pereitų metų pabaigoje, vėl nuosekliai didėja (sausį buvo 29, vasarį 31, kovą 33). Tai – tam tikro ekonomikos brendimo požymis.
Stabilios ekonomikos laikais tokius komentarus tektų užbaigti minoriškai – sukame link lėtesnio ekonomikos augimo, pakvipo recesija, nedarbo didėjimu, nepriteklių gausėjimu.
„Perkaitusioje“ ekonomikoje, kur kainos ir atlyginimai darosi nesuvaldomi, taip sakyti neišeis; tonacija turi būti mažorinė – ekonomika vėsta ir žada grįžti į pusiausvyrą.
Svarbu ne emocinis požiūris į ciklo fazes, bet įžvalga į tai, kaip ta cikliška raida paveikia krašto ūkį. Ar jis tvirtėja kaskart, kai tik pasigauna ilgesnį ar trumpesnį ekonominį „gripą“, ar keipsta ir geibsta?
Pakanka užmesti akį į eksporto struktūrą, kad pastebėtume kai kurias kokybines slinktis mūsų ekonomikoje 1996 ir 2007 metais. Labiausiai sumažėjo tekstilės ir drabužių (nuo 15,6 proc. iki 7,5 proc.), chemijos ir giminingų šalių produkcijos (praktiškai trąšų ir farmacijos gaminių; nuo 11 iki 8 proc.), gyvų gyvūnų ir gyvūninės kilmės produktų (nuo 7,8 iki 5,5 proc.) bei medienos ir popieriaus gaminių (be baldų; nuo 5,9 iki 4,6 proc.) dalis visame eksporte.
Ir padidėjo plastikų (nuo 2,8 iki 7,9 proc.), transporto priemonių (nuo 7,3 iki 10,5 proc.) bei mašinų ir įrenginių (nuo 11,8 iki 12,9 proc.) dalis.
Išvada vienaprasmė – krašto ūkyje įmanoma pastebėti pažangius kokybinius poslinkius. Mažėja daug darbo reikalaujančių ir menką pridėtinę vertę turinčių gaminių eksportas (taigi – ir gamyba), didėja specializavimasis gaminant sudėtingesnę, modernesnių technologijų produkciją. Bet – labai lėtai, labai sunkiai (vien nenunykstantis prekybos naudotais automobiliais plėtojimasis daug ką pasako), be jokių ryškesnių proveržių.
Neseniai Briuselyje vykęs Tarptautinio valiutos fondo ir Estijos centrinio banko organizuotas seminaras Baltijos šalių ūkio raidos klausimais padarė išvadą, kad perkaitusios tų valstybių ekonomikos vis tik turi šansų „minkštai tūpti“, t. y. išvengti tokių rimtesnių padarinių, kaip šuoliuojanti infliacija, investicinės veiklos ir augimo sustingimas, nedarbo išaugimas, kompromitacija su fiksuotu valiutos kursu ir stipri demoralizacija visuomenėje. Tuos šansus suteikia dvi aplinkybės: pirma, labai atvira kapitalo rinka, besiremianti Skandinavijos bankais, perėmusiais tų šalių bankų sistemą ir palankiai nuteikianti užsienio investuotojus; antra, vyriausybės tose šalyse tvirtai įsipareigoję išlaikyti nekintantį savo valiutų kursą, kas vėlgi kelia ūpą investuotojams. Tiesa, nereikli ir neorganizuota darbo jėga turi alternatyvą – emigraciją, dėl ko darbo užmokesčio kilimo neįmanoma sulaikyti, bet tai, sako ekspertai, vėlgi daro Baltijos šalių atvejį nepanašų į žinomas vadovėlines situacijas.
Ir tada belieka, tų pačių ekspertų nuomone, vienas patarimas visiems rytinėje Baltijos pakrantėje – ir vyriausybės, ir gyventojai turėtų sumažinti savo lūkesčius, kaip tie lūkesčiai beatrodytų (ar kaip siekis didinti pajamas, ar kaip noras pasišvaistyti su stambių statybų projektais, ar kaip nekantravimas kuo greičiau įsivesti eurą). Tik saikingumas išgelbės Baltijos šalis tiek nuo portugališko varianto (kai pajamų didinimo šėlsmas įvedė į ilgalaikę stagnaciją), tiek nuo ankstesnės pietryčių Azijos valstybių patirties (kai aktyvios pastangos naudotis konjunktūra nuvedė prie triuškinančio ekonomikos kritimo ir socialinių neramumų).
Jie pamiršo pridurti – ir kad Dievas toms šalims (ar bent mums) pasiųstų kuo mažiau rinkimų, ilgam laikui eliminuojančių racionalų galvojimą apie nacionalinį ūkį tiems, kas privalo apie tai galvoti.
