Rodos, nuo pat struktūrinės paramos pradžios provinciniams regionams buvo skiriama pakankamai dėmesio: paraiškoje reikalaujama pagrindimo, kaip projektas prisidės prie regionų plėtros, projektui skiriami papildomi balai, jei jis skiriamas probleminio regiono problemoms spręsti. O be to ir pati struktūrinė parama skirta konkurencingumo didinimo problemoms spręsti. Atrodo, viskas ir gerai, jei ne skaičiai kalbantys patys už save - mažiausia paramos dalis teko būtent provincijos apskritims: Telšių, Tauragės, Utenos.
Susumuojant besibaigiančio programavimo laikotarpio rezultatus matyti, kad didžiausia pareiškėjų koncentracija yra Vilniaus (registruota per 48 % visų pareiškėjų, pagrinde Vilniuje) ir Kauno apskrityse (apie 17 %), likusioms apskritims tenka vos po 3-7 % pareiškėjų. Tai iš dalies sąlygoja didžiųjų miestų pareiškėjų pasirengimas ir patirtis rengti bei administruoti projektus ir didesnės galimybės naudotis konsultantų paslaugomis. Sudėtingas paraiškų rengimas, vertinimas, dviprasmiškų reikalavimų kėlimas pareiškėjams, neleidžia provincijos regionams deramai pasinaudoti struktūrine parama, siekiant tapti konkurencingesniais šalies regionais.
Projektų atrankos metu papildomi balai (iki 5) buvo skiriami projektams, kurių rezultatai skiriami probleminėmis teritorijoms. Tokios teritorijos (pagal 2004 m. rugsėjo 22 d. LR Ūkio ministro įsakymą „Dėl probleminių teritorijų“) buvo laikomos Akmenės, Mažeikių, Lazdijų, Druskininkų, Šalčininkų, Pasvalio, Jurbarko, Ignalinos, Joniškio, Pagėgių, Rokiškio, Kelmės, Skuodo, Švenčionių rajonai, kuriose pagal Lietuvos darbo biržos 2004 m. rugpjūčio mėn. statistinius darbo rinkos rodiklius (procentais) bedarbių procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų yra 75 ir daugiau procentų aukštesnis už šalies vidurkį. Tačiau net ir toks paskatinimas (papildomi balai) stulbinančių rezultatų nedavė: Utenos, Telšių, Tauragės apskritims teko mažiausia paramos dalis (Utenos ir Marijampolės apskritims po 230 mln. Lt, Telšiams ir Tauragei po 150 mln. Lt.). Didžiausią paramos dalį pasidalijo gerokai nuo provincijos regionų atitrūkusios apskritys: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos (Vilniaus apskritis – daugiau nei 800 mln. Lt, Kauno – 600 mln. Lt, Klaipėdos – 420 mln. Lt), o tai joms leidžia dar labiau atitrūkti nuo kitų šalies regionų ir didinti prarają tarp provincijos regionų.
Nei kiek nedžiugina ir jau išmokėtos paramos dydžiai. Čia vėlgi liūdniausia situacija yra Utenos, Telšių ir Tauragės apskrityse. Sparčiausiai skirtą paramą įsisavina Vilniaus, Kauno ir Marijampolės apskritys. Jeigu Vilniaus apskrityje išmokėta 30 mln. litų, tai per tą patį laikotarpį Tauragės apskričiai tenka vos 5 mln. litų.
Šie finansiniai rezultatai atsispindi ir pasirašytų sutarčių skaičiumi. Pagal Žmogiškųjų išteklių plėtros prioritetą, iš kurio finansuojama socialinės ekonomikos projektai, švietimas ir mokymas, mokymasis visą gyvenimą, daugiausia sutarčių pasirašyta Vilniaus apskrityje – 413, mažiausia – 138 Tauragės apskrityje, analogiška situacija ir su Gamybos sektoriaus plėtros prioritetu. Tauragės apskrityje pagal šią priemonę pasirašyta vos 20 sutarčių, kai tuo tarpu Vilniaus apskrityje 89 sutartys. O būtent ši priemonė finansuoja projektus, kurie orientuoti į investicijas, padedančias atgaivinti krizę išgyvenančius pramonės, žemės ūkio rajonus, darbo vietų kūrimą bei paramą smulkiam ir vidutiniam verslui. Deja, įgyvendinamų projektų skaičius rodo, jog krizę išgyvenantiems regionams tenka mažiausia paramos dalis. Kaimo plėtroje ir žuvininkystėje daugiausia projektų įgyvendinama Šiaulių apskrityje – 294, mažiausiai – Alytaus apskrityje -100. Socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtroje sutarčių skaičiumi pirmauja Kauno apskritis su 177 sutartimis, o Utenai ir Telšiams atitinkamai tenka 57 ir 58 sutarčių.
Matant šiuos skaičius kyla klausimas gal Utenos, Telšių, Tauragės apskritims stinga idėjų, gal gebėjimo paruošti paraiškas, o gal žmogiškųjų išteklių...? Bet kuriuo atveju, struktūrinė parama turėtų būti deramai panaudojama mažinant atotrūkį tarp išsivysčiusių miestų bei provincijos, bet ne ją didinant, kad šalis taptų konkurencinga Europos erdvėje.
Galbūt parama turėtų būti skirstoma kitokiu principu, pvz. regioniniu?
