Ar įmanomas Lietuvoje tankus savaveiksmių bendruomenių tinklas, perimantis valstybės kūrimo bendrą reikalą į bendras rankas?
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ teigė, kad kolektyvinėje pasąmonėje mes esam „vienkiemistai“.
„Aišku, pinigai daug lemia mūsų būsto pasirinkime. Bet tai atmetus, kai žmogaus paklausi, kokios tavo fantazijos, kaip tu norėtum gyventi, jei turėtum užtektinai pinigų, atsakymai būna labai panašūs. Aš noriu gyventi prie miško, prie upės, prie ežero, kad būtų žalia pieva. Ir dar visada pabrėžiamas vienas momentas – kad nebūtų kaimynų. Kad būtų erdvė be kitų, su kuriais reikėtų tartis dėl bendro kelio, bendrų komunikacijų ir panašiai. Žmonės, pagyvenę miestuose, nori tokios socialinės infrastruktūros, kokia šiandien yra mieste. Kad vaikų darželis, parduotuvė būtų už 5 minučių kelio nuo namų. Kad troleibusas atvažiuotų į kiemą“.
Anot R. Dargio, toks vaizdinys esą susiformavęs dar ankstyvoje vaikystėje iš senelių ar prosenelių vienkiemių. Pakeisti kolektyvinę pasąmonę kartos neužtenka.
„Aš įsivaizduoju, kad mūsų vaikai, mūsų vaikų vaikai, kurie jau mieste gyvena, visiškai kitoj kokybėj, priversti bus tartis su kaimynais dėl bendrų paslaugų, bendro valdymo, bendrų sprendimų. Jie supras, kad šiandien kitaip gyventi neįmanoma. Nenoriu pasakyti, kad tas procesas nevyksta, kad mes esam kažkur įstrigę. Tik klausimas - lėčiau ar greičiau. Ir tik tokių žmonių bendruomenės iš esmės gali sukurti stiprias valstybes. Kai mes būsime susivarkę namus, laiptines, aplinką, galėsim kalbėti, kokia ta mūsų valstybė turėtų būti".
R. Dargis pabrėžia dar vieną aspektą. Anot jo, inteligentija turi labai aktyviai, jausdama pareigą ir atsakomybę dalyvauti, kuriant valstybę. To šiandien taip pat dažnai pasigendama.
„Darom esminę klaidą, kai galvojam, kad iškovoję laisvę, mes jau pasiekėm tikslą. Reikia suprasti, kad mūsų laisvė buvo tik prielaida patiems kurti gyvenimą. Mes galvojome, kad gavom laimingą loterijos bilietą, kuriame parašyta „laisvė“. Tai nėra kelio pabaiga, tai tik kelio pradžia. Dabar gali kurti, realizuoti savo sumanymus, burti žmones, esi absoliučiai laisvas tą daryti. Bet niekas negali pasakyti, kur būsi po dešimties metų".
Problema ta, kad nemaža visuomenės dalis, pasak pašnekovo, to klausimo šiandien net nekelia.
„Politikai dar 1990 metais žadėjo, kad po 10-ties ar 20-ties metų gyvensime, kaip švedai ar suomiai. Bet nesusimąstėme, kad ta gerovė buvo kuriama šimtus metų. Šiandieninė mūsų laisvė yra sąlygota europiniais pinigais. Reikia padėti tvirtus pamatus ekonomikai, kuri po 2020 metų turės veikti jau be europinių pinigų. Turėtume kalbėti apie labai atsakingą laiką, kaip, stiprinant valstybę, užtikrinti jos gyvybingumą ir po dvidešimtųjų metų“, - sakė R. Dargis.
Žinių radijas
