Antroje straipsnių ciklo dalyje rašėme apie „Virgin“ prekės ženklo plėtrą į muzikos įrašų verslą. Būtent šioje pramonės šakoje Ričardas Brensonas įvykdė perversmą, pasirašęs sutartis su garsiomis to meto grupėmis. Į „Virgin“ kasą pradėjo plaukti didžiuliai grynųjų pinigų srautai.
Tokie dideli, kad atsirado poreikis investuoti į kažką labai didelio. Taip gimė „Virgin Atlantic“ avialinijos – labai rizkingas verslas, reikalaujantis didelių kapitalo injekcijų. Ši straipsnio dalis paskirta „Virgin Atlantic“ ir jos konkurencinei kovai su „British Airways“ nagrinėti.
Avialinijos „Virgin Atlantic Airways“ įsteigimas
Randolfas Fildzas ieškojo investuotojų, galinčių finansuoti naują avialiniją, aptarnaujančią maršrutą nuo Gatviko oro uosto prie Londono iki Niujorko. Jis atsilaisvino po to, kai 1982 metais bankrutavo sero Fredžio Leikerio avialinija.
Jis atsiuntė man pasiūlymą. Buvo aišku, kad iki manęs jis kalbėjosi su daugybe kitų investuotojų (mažai tikėtina, kad pirmiausia jis būtų kreipęsis į muzikos įrašų kompanijos savininką), todėl aš perbėgau akimis šį pasiūlymą, mintyse sakydamas sau: „Nepasiduok pagundai, net negalvok apie tai“. Bet jau buvo per vėlu.
Mintis turėti „Virgin“ avialiniją užvaldė mano vaizduotę, tačiau man reikėjo gerai apsvarstyti, kokios galėtų būti šio verslo potencialios rizikos. Pasidariau sąrašą dalykų, kuriuos norėjau suprasti apie lėktuvų lizingą, valiutų kurso riziką ir daugybę kitų dalykų.
Jei galėčiau išsinuomoti lėktuvą tik vieniems metams, o paskui jį grąžinti, tai pasiliktumėm galimybę pasitraukti iš šio verslo, jei jis būtų nesėkmingas. Savaitgaliui baigiantis, aš apsisprendžiau: jei galėsim viską apriboti tik vienais metais, tada aš noriu pabandyti.
Pirmiausia su Randolfu susitariau dėl to, kad abu būsim lygiateisiai partneriai. Aš investuosiu lėšas, o Randolfas vadovaus avialinijai. Pasiūliau „Virgin Atlantic Airways“ pavadinimą. Ranfoldas tik prunkštelėjo ir teigė niekas niekada nekelsiantis kojos į lėktuvą, kuris vadinasi „Virgin“ (liet. nepaliestas, neišbandytas).
Po poros savaičių tapo aišku, kad iš mano susitarimo su Ranfoldu nieko neišeis. Be to, jis nesutarė su visu personalu, kartais paprašydavo visų palikti biurą, kad galėtų vienas pasišnekėti telefonu. Tiesa, vėliau iškasėme karo kirvį ir įkūrėme avialinijas.
Struktūros pertvarka ir išėjimas į viešąją akcijų biržą
Be keturių mūsų pagrindinių kompanijų – „Virgin Music“, „Virgin Records“ parduotuvių, „Virgin Vision“ filmų kūrimo studijos ir naujosios avialinijos „Virgin Atlantic“ – turėjom daug naujų mažų kompanijų, veikiančių po „Virgin“ skėčiu. Iš jų galima paminėti „Top Nosh“ maisto produktų kompaniją, aprūpinančią maisto produktais pramonines zonas, „Virgin Rags“, prekiaujančią drabužiais, „Virgin Pubs“ alinių tinklą, „Vanson Property“, kuri tvarkė mūsų NT. Reikėjo žmogaus, galinčio įvesti tvarką mūsų verslo krypčių margumyne.
Taip susiradome Doną Krukšenką – pirmą žmogų, kuris mūsų biure visuomet dėvėjo kostiumą ir kaklaraištį. Jis stebėjosi, kaip 100 mln. svarų pajamų per metus generuojanti kompanija gali būti valdoma taip netvarkingai: nėra nei kompiuterių, nei atsargų kontrolės.
Peržiūrėjęs „Virgin Group“ struktūrą jis nusprendė uždaryti daug mūsų mažųjų kompanijų, tokių kaip „Top Nosh“, „Virgin Pubs“ ir pan. Taip pat buvo atskiros avialinijos, kad jei šios bankrutuotų, skaudžių padarinių nepatirtų ir pagrindinis verslas – „Virgin Music“.
Dabar buvome pasiruošę ėjimui į viešąją akcijų biržą. Niekada nepamiršiu, kaip ėjau į Sitį pasižiūrėti žmonių, stovinčių eilėje, kad galėtų nusipirkti „Virgin“ akcijų. Turėjome jau daugiau kaip 70 tūkst. jų užsakymų paštu, na o šie stovintys buvo paskutinieji, atidėję įsigijimą iki paskutinės dienos.
„Virgin“ kompanijos akcijų pardavimo pradžia pritraukė daugiau norinčių jas įsigyti negu bet kurios kitos kompanijos, debiutuojančios fondų biržoje. Įsigyti mūsų akcijas panoro daugiau kaip 100 tūkst. privačių asmenų, ir Paštui teko paskirti papildomai dvidešimt žmonių maišams su mūsų akcijų užsakymais apdoroti.
Po akcijų pardavimo pradžios man priklausė 55 procentai „Virgin Group“ akcijų, Simonui 9 procentai, Kenas, Donas, Trevoras, Robertas ir dar keli kiti personalo nariai turėjo 2 procentus, o investuotojai iš šalies – 34 procentus akcijų. Po debiuto fondų biržoje paaiškėjo, kad „Virgin Group plc.“ vertė siekia 240 mln. svarų.
Nepasitenkinimas Sičiu ir akcijų perpirkimas
Nors iš savo akcijų pardavimo biržoje gavom 30 mln. svarų, greit pradėjau suvokti, kad tai buvo neteisingas sprendimas. Pirma, Sitis primygtinai reikalavo, kad „Virgin“ paskirtų bent kelis patariamąjį balsą turinčius valdybos narius.
Man buvo sunku laikytis visų formalumų, kurių Sitis reikalavo. Man atrodė, kad mūsų verslas ne toks, kad jį būtų galima sutalpinti į griežtą susirinkimų tvarkaraštį. Visus sprendimus turėjom priiminėti ir vykdyti labai greitai.
Taip pat aš turėjau problemų dėl dividendų. Baisiai nenorėjau laikytis britų tradicijos kasmet mokėti didelius dividendus. Man labiau patinka amerikiečių ar japonų tradicija, pagal kurią kompanija daugiausia dėmesio skiria savo pelnui reinvestuoti ir vertei didinti.
Man dideli dividendai reiškė, kad šitaip prarandami grynieji pinigai ir galimybės rinkoje. Man atrodė, kad išoriniai akcininkai patikėjo savo pinigus tam, kad augintumėm juos, o ne tam, kad 5 proc. jų grąžintumėm jiems padėję ant lėkštelės, kurie bus apmokestinti.
1988 m. liepos mėnesį paskelbėm, kad „Virgin“ vadovybė ketina išpirkti „Virgin Group plc.“ akcijas. Tikriausiai būtumėm galėję pasipelnyti, mokėdami už akciją ne pradinę kainą – 140 pensų – o mažiau (akcijų vertė buvo nukritusi). Tačiau nusprendėme mokėti už jas tiek, už kiek jas pirko investuotojai – 70 pensų daugiau.
Tai reiškė, kad niekas, kas investavo į „Virgin“ jos akcijų pardavimo pradžios dieną – visi tie žmonės, kurie stovėjo eilėje prie jas parduodančio banko ir kurie linkėjo man viso geriausio – nepraras pinigų. Mūsų reputacija nenukentės, o tik dar labiau išaugs.
Išpirkom savo akcijas iš visų pašalinių akcininkų, refinansavom skolą, kurią dabar garantavom „Virgin Group“ ir „Virgin Atlantic“ akcijomis. Blogiausia buvo tai, kad skolos suma viršijo 300 mln. svarų. Žinojom, kad dabar reikės suktis labai greitai.
Didysis bendrovių pardavimas ir skolos atidavimas
Per metus turėjome sumažinti skolą iki 200 mln. svarų. Tai reiškė, kad dabar reikia parduoti viską, kas tik įmanoma. Nebuvo jokių šventųjų karvių. Jei tik būtumėm gavę gerą pasiūlymą parduoti bet kurią „Virgin“ kompaniją, būtumėm jį priėmę. Viena iš pirmųjų kompanijų, į kurią atkreipėm dėmesį, buvo „Virgin Retail“.
Didžiojoje Britanijoje turėjom 102 „Virgin Records“ parduotuves, ir kai „WH Smith“ kompanija pasiteiravo mūsų, ar negalėtų nusipirkti kai kurias iš jų ir pervadinti į „Out Price Records“, mes iš karto pasinaudojom šia proga. 1988 m. birželio mėnesį sutikom parduoti 67 mažesniąsias parduotuves už 23 mln. svarų. Tai iš karto pakėlė mūsų pasitikėjimą savimi.
1988-iais metais „Virgin“ kompanijos pavadinimas jau buvo gan gerai žinomas Japonijoje. Keli mūsų muzikantai ten buvo gerai perkami, ypač Boi Džordžas, „The Human League“, „Simple Minds“ ir Filas Kolinzas. Ieškojom būdų, kaip sumažinti savo skolas.
Mūsų pirmasis sandoris buvo toks, kad pardavėm 10 procentų savo avialinijos didelei japonijų kelionių verslo grupei „Seibu-Saison“ už 36 mln. svarų. „Virgin Atlantic“ ką tik buvo paskelbusi apie tai, kad jos ikimokestinis pelnas padvigubėjo ir pasiekė 10 mln. svarų.
Kita „Virgin Group“ grupės kompanija, kuriai teko ieškotis partnerio Japonijoje, buvo „Virgin Music“. Tai buvo labai svarbus sandoris. Jei norėjom išpirkti skolas, būtinai turėjom gauti gerą kainą. Mane labiausiai traukė japonų žiniasklaidos kompanija „Fujisankei“.
Man atrodo, kad galutinai apsisprendžiau jos naudai po susitikimo su jos atstovu mūsų namų Holandparke sode. „Pone Bransonai, – ramiai paklausė jis, – kokią rinktumėtės žmoną – amerikietę ar japonę?“ Pasakiau, kad su amerikietėmis daug problemų – begaliniai teismai, alimentai. O japonės labai geros ir ramios.
Pardavę 25 procentus „Virgin Music“ už 150 mln. dolerių – 100 mln. svarų – mes patvirtinom savo teiginį, kad Sitis „Virgin“ kompaniją vertino per mažai. Tas pardavimas buvo aiškus ženklas, kad vien tik ši kompanija verta ne mažiau kaip 400 mln. svarų – neskaitant „Virgin Retail“ ir kitų, kurios sudaro „Virgin Group“ koncerną.
Konflikto su „British Airways“ užuomazgos
1990-iais metais įsijungiau CNN ir supratau, kad reikalai prasti. Irakas įsibrovė į Kuveitą, ir dabar pasaulyje įsiviešpatavo chaosas. Žalios naftos kaina paaugo nuo 19 dolerių už barelį iki 36 dolerių.
Avialinijos pelningumo du svarbiausi komponentai yra keleivių skaičius ir aviacinio kuro kaina. Visos nepriklausomos avialinijos dabar pateko į bėdą: reikėjo verstis, kai kuro kaina stipriai ūgtelėjo.
Įsiviešpatavus invazijos sukeltam chaosui, daug užsienio darbininkų iš Irako pabėgo į Jordaniją. Apie 150 tūkst. pabėgėlių apsigyveno laikinoje stovykloje, kurioje nebuvo nei vandens, nei antklodžių. Kai tik išgirdau apie šią problemą, nutariau pabėgėliams padėti.
Nutariau, kad turime su „Virgin Atlantic“ lėktuvu nuskraidinti į Amaną 100 tūkst. antklodžių. Paskambinom į Raudonąjį Kryžių, užsienio reikalų ministeriją ir keletą kitų vietų, kur gavome pakankamai antklodžių, medikamentų ir kelias tonas ryžių.
Tai nebuvo vienintelė mūsų socialinės atskaitomybės misija. Kiek vėliau nusprendėme, kad galėtume išlaisvinti įkaitus – moteris, vaikus ir ligonius. Kaip geros valios gestą pasiūliau atskraidinti tų medikamentų, kurių Iranui trūksta. Po ilgų derybų ir susirašinėjimų, Sadamas Huseinas sutiko su mūsų pasiūlymu.
1990 metų spalio 13 dieną išskridom į rytus ir pasiekėme Irako oro erdvę, pavojingiausią pasaulyje oro erdvę. Visa šalis buvo absoliučiai užtemdyta. Šiaip ne taip nutūpėme ir po valandos, pasiėmę pabėgelius-įkaitus, irakiečiai mums liepė grįžti į lėktuvą.
„Kuo gi, po velnių, save laiko tas Ričardas Brensonas“, – „British Airways“ vadovas, lordas Kingas paklausė savo pavaduotojo. „Ar tik ne tos prakeiktos užsienio reikalų ministerijos filialu?“, – klausė jis. Įtūžis buvo didžiulis, nes „Virgin“ perėmė „British Airways“ vaidmenį.
Tuo metu aš net nepagalvojau, kad tas „Virgin“ lėktuvo skrydis į Bagdadą taip smarkiai suerzins lordą Kingą. Aš tiesiog norėjau padėti žmonėms. Staiga, susidarė įspūdis, kad „Virgin“ yra daug didesnė avialinija, negu buvo manyta. Tik vėliau paaiškėjo, kad lordo Kingo pasipiktinimas reiškė ištisos kampanijos, kuria „British Airways“ norėjo išstumti „Virgin Atlantic“ iš verslo, pradžią.
Dezinformacijos skleidimas
Karui Persijos įlankoje tebesitęsiant, aviacijos degalų kaina tebeviršijo 1,20 dolerio už galoną ribą, keleiviai vis dar vengė skraidyti lėktuvais. Tad ėmė sklisti gandai, kad „Virgin“ kompanija susidūrė su finansinėmis problemomis. Žurnalistai nepaliaujamai man skambinėjo, tik dabar jų klausimai buvo labiau provokuojantys. Pajutau, kad prieš mus organizuota kažkokia juodųjų viešųjų ryšių kampanija. Tai buvo labai keista.
Tačiau tai nebuvo vienintelis būdas užsipulti mus. Kai mes įkūrėm „Virgin Atlantic“, jos lėktuvo techninį aptarnavimą atliko „British Caledonian“. Kai „British Airways“ perėmė šią kompaniją, ji pažadėjo laikytis visų esamų techninio aptarnavimo sutarčių.
Darbų kaina staiga padidėjo nuo 16 iki 61 svaro už valandą. Techninio aptarnavimo „specialistai“ savo darbą atlikdavo nekokybiškai, labai stipriai vėluodami. Paprastai, jei tokie darbai vėluoja, išnuomojamas kitas lėktuvas, tačiau nebuvo atlikta ir tai.
Įtampa tarp „Virgin Atlantic“ ir „British Airways“ dar labiau padidėjo, kai „Virgin Atlantic“ gavo teisę skraidyti į Tokiją ir tą daryti iš pagrindinio Hytro oro uosto, o ne Gatviko, kaip anksčiau. Lordas Kingas įniršo ir nustojo finansiškai remti konservatorių partiją.
Negana to, „British Airways“ pačiu įžūliausiu būdu viliojo mūsų keleivius. Turėjom du pranešimus, kaip „British Airways“ darbuotojai skambino vienam „Virgin Atlantic“ keleiviui į namus, bandydami įkalbėti jį skristi ne „Virgin Atlantic“, o „British Airways“ lėktuvu. Lygiai tas pats vyko ir prie mūsų terminalų oro uostuose. Tai yra nusikalstama praktika.
Todėl „Virgin Atlantic“ kompanijai buvo baisiai sunku konkuruoti su didžiausiomis oro linijomis Didžiojoje Britanijoje ir antra pagal dydį visoje Europoje. Nors mes patyrėme reikšmingų pergalių, mūsų overdraftas banke stipriai augo, tad netrukus susidūriau su didžiausia dilema gyvenime, kuriame reikėjo rinktis, kurio verslo atsisakyti – „Virgin Atlantic“ ar „Virgin Music“.
Skaudus „Virgin Music“ pardavimas
Netrukus paaiškėjo, jog „Thorn EMI“ labai suinteresuota įsigyti „Virgin Music“. Man teko spręsti siaubingą dilemą. Vaikštinėdamas aplink ežerą tą rugsėjo savaitgalį tiesiog negalėjau nuspręsti, ką gi daryti su „Virgin Music“.
Jei nutartumėm ją parduoti, tai tada galėčiau investuoti pakankamai grynųjų pinigų į „Virgin Atlantic“ kompaniją, kad ji išsilaikytų per žiemą, ir atremčiau tai, kas man atrodė labai panašu į gerai sustyguotą „British Airways“ puolimą.
Tačiau ją parduodamas aš parduočiau tai, kam sukurti paskyriau pačią geriausią savo gyvenimo dalį. Visi, kas dirbo „Virgin Music“ kompanijoj, tapo mano artimais draugais, daugelis iš jų ten dirbo jau daugiau kaip dešimt metų. Labai norėjosi laikytis nuošaliau.
Ant stalo gulėjo 560 milijonų svarų – 1 milijardas dolerių – o aš jų nenorėjau. „Jie iki antros valandos po pietų nori sužinoti jūsų atsakymą“, – tarė man kolega. Padėjau ragelį ir pažvelgiau į Simoną ir Keną. Pastaruosius 20 metų mes kūrėme kompaniją, kurios neketinome parduoti, bet dabar turime puikią galimybę.
Nors ir esu užsispyręs, supratau, kad atėjo laikas trauktis. Prisiminiau tėvų mėgstamą seną patarlę: „Gyvenk dabartimi, o ateitis pati pasirūpins tavimi“. Galiausiai paskambinau į „Goldman Sachs“ ir pranešiau: „Imu grynuosius pinigus“.
Nors ir išgelbėjau avialiniją, tačiau jaučiu, jog kažką nužudžiau savo viduje. Žiūrėjau į savo verslo partnerius ir su liūdesiu galvojau, kad dabar išsiskirstysim į visas puses. Kitą rytą „Thorn EMI“ paskelbė apie „Virgin Music“ įsigijimą už lygiai 1 mlrd. dolerių.
Taigi, krizę įveikėm (skirtingai negu aš asmeninę, pardavęs savo „vaiką“). Kadangi 25 proc. „Virgin Music“ akcijų priklausė „Fujisankei“, mums liko 390 mln. svarų. Aš grąžinau skolą bankui, o likusius pinigus investavau į „Virgin Atlantic“ kompaniją. Dabar beliko susiremti su „British Airways“.
Rekordinė pergalė teisme prieš „British Airways“
1992-ųjų metų kovo 17 d. parašiau lordui Kingui pareikšdamas, kad tvirtinimai jo atsiliepimuose spaudoje, visiškai neteisingi. Nurodžiau, kad tai daro didelę žalą ir giliai įžeidžia „Virgin Atlantic Airways“ kompaniją ir mane asmeniškai. Taip pat nustačiau galutinį atsiprašymo terminą. Štai kaip atrodė mano laiškas:
„Šiuo laišku prašau Jūsų, kad ne vėliau kaip trečiadienį, kovo 16, iki darbo dienos pabaigos Jūs ir „British Airways“ kompanija oficialiai atšauktumėt tvirtinimą, kad aš dariau neteisingus pareiškimus vien tik siekdamas išpopuliarėti, ir atsiprašytumėt „Virgin Atlantic Airways“ kompanijos ir manęs už savo tvirtinimus“.
Tikėjau, kad gausiu atsakymą. Žinojau, kad lordas Kingas neatsiprašys. Tiesą sakant, net jei jis pralaimėtų bylą dėl šmeižto, nesitikėjau, kad atsiprašys. Mane vis labiau užvaldė nusivylimas. Nusprendžiau savo reputaciją atiduoti į teisėsaugos rankas.
Netrukus kažkas paskambino man ir pasakė turįs informacijos apie slaptą operaciją, kurią organizavo „British Airways“, įtraukdama į ją įvairius privačius seklius. Jis sakė turįs kompiuterio diską, kuriame įrašytas dienynas visko, ką atliko tie privatūs sekliai.
Jis primygtinai prašė susitikti asmeniškai, prieš perduodant man tą diską. Kai įkūriau „Virgin Atlantic“ kompaniją, man net į galvą neatėjo, kad jai vadovaujant teks griebtis net Džeimso Bondo stiliaus veiksmų! Gavęs diską ir atsispausdinęs turinį, tiesiog apstulbau. Privatūs sekliai labai detaliai aprašinėjo darbo žurnale, ko jie siekė ir kam atsiskaitinėjo „British Airways“ kompanijoje. Diskas buvo nusiųstas į teismą kaip nenuginčijamas įrodymas.
1992 m. gruodžio 7 d. „British Airways“ patyrė fiasko. Jie tądien sumokėjo teismui beveik pusę milijono svarų. Jie faktiškai pripažino savo kaltę. Po keturių dienų sutarėm dėl pačios didžiausios neginčijamos kompensacijos už šmeižtą Didžiosios Britanijos teismų istorijoje: 500 tūkst. svarų man asmeniškai kaip kompensaciją už manęs šmeižimą ir 110 tūkst. svarų „Virgin Atlantic“ už jos šmeižimą.
K. Vičiūtė
