Pasakodamas apie šiandienį bankų sektorių Lietuvoje, R. Baranauskas nieko negražina: konkurencija tarp bankų nėra sveika, o ir jie patys tik deklaratyviai dirba vienodomis sąlygomis. Nors „Snoro“ prezidentas pripažįsta: iš krizės teko pasimokyti visiems.
„Visi tik ir kalba, kaip dabar rinka atsigauna, – sako bankininkas. – Bet aš to negalėčiau patvirtinti. Priešingai: šių metų I pusmetį šalies bankų paskolų portfelis susitraukė net 1 mlrd. litų. O paskola sėkminga tik tuomet, kai ji jau grąžinta, tad kaip mūsų bankams seksis toliau, parodys laikas.“
Krizės pamokos
Pasak R. Baranausko, krizė privertė įvertinti ne tik išduodamų paskolų sąlygas, pradėti taupyti, bet ir atrasti savo konkurencinius pranašumus.
„Nenorėčiau išduoti visų būdų, kaip išgyvenome krizę, bet „Snoras“ visais veiklos metais dirbo pelningai, – pasakoja bankininkas. – Per pastarąją krizę elgėmės kitaip nei konkurentai ir, manau, tai lėmė mūsų sėkmę. Palyginti su skandinavų bankais, esame nedideli, tačiau nepriklausomi. Visus sprendimus priimame čia ir dabar. Pavyzdžiui, kitas banko vadovas, gavęs nurodymą iš pagrindinės kompanijos sumažinti darbuotojų skaičių, išdalija atleidimo lapelius. Mums to daryti nereikia, nes su blogais darbuotojais atsisveikiname iškart, nelaukdami krizės. Per ją pasinaudojame ilgamečių darbuotojų patirtimi ir profesionalumu, kad pasiektume teigiamų rezultatų.“
Anot R. Baranausko, daugiau nei 10 metų įmonėje plušantys darbuotojai yra viena didžiausių stiprybių: „Vadinasi, šie žmonės yra ir profesionalūs, ir lojalūs. Bet dėmesio skiriu ir naujiems darbuotojams: man įdomu. Juk jie bendraus su mūsų klientais.“
„Snoro“ prezidentas tvirtina, kad jo durys atviros ir klientams, kurie į banką kreipiasi dėl įvairių projektų finansavimo.
„Pinigus skolini ne negyvam projektui, o žmogui, todėl prieš priimant sprendimą norisi jam į akis pažiūrėti, – sako R. Baranauskas. – Galbūt sugaištu daugiau laiko, bet man duotas žodis svarbiau už sutartį. Be to, ir klientas tuomet stengiasi neprarasti pasitikėjimo, net sunkioje situacijoje ieško išeities.“
„Snoro“ banko prezidentas sako, kad krizė nepagailėjo pamokų ne tik bankininkams, bet ir jų klientams, kurie buvo linkę gyventi būsimo pelno sąskaita: „Didžiuojuosi, kad per krizę nepraradome klientų pinigų. Bet aš ir šiaip nelinkęs dalyti kreditų lengva ranka – juk rizikuoju ir savo kapitalu. Priešingai negu mūsų konkurentai, kurie negali nustatyti savo kreditavimo politikos, – jiems viską diktuoja pagrindiniai biurai. Užtat dabar visi sėdime asociacijos posėdžiuose ir svarstome skolinimosi sąlygų griežtinimą.“
Pašnekovas pasakoja ir apie kitą per krizę priimtą nepopuliarų sprendimą: kai didieji šalies bankai užsuko paskolų čiaupą, „Snoras“ vis dar skolino: „Prieš krizę kreditavome įvairius sektorius, priešingai didiesiems, kurie drąsiai dalijo paskolas būstui. Bet pasunkėjus situacijai konkrečiame sektoriuje, mums nereikia nerimauti dėl viso paskolų portfelio. Prasidėjus krizei, suformavome naują paskolų portfelį, kurio sąlygos buvo kiek kitokios ir prieš išduodami naujus kreditus labiau pasverdavome. Tačiau šis sprendimas mums atnešė naujų pajamų ir mažiau žalos padarė blogos paskolos.“
Sėkmingi pirkiniai
Banko vadovas neslepia, kad, kaip ir visi, „Snoras“ neišvengė diržų veržimosi: buvo mažinami atlyginimai, mažiau išleidžiama prekėms ir paslaugoms.
„Kita vertus, per krizę mes neblogai apsipirkome“, – šypteli jis ir vardija investicinį banką „Finasta“, nekilnojamojo turto įmonę, valdančią „Vilniaus verslo uosto“ dangoraižius, bei žiniasklaidos grupės „Lietuvos rytas“ akcijų paketą. R. Baranauskas tvirtina, kad pastarasis pirkinys „Snoro“ akcininkams buvo įdomus tik finansiškai.
„Jau dabar sulaukiame pasiūlymų šias akcijas parduoti gerokai brangiau nei įsigijome. Ir aš, ir verslo partneris Vladimiras Antonovas mokame uždirbti pinigus bankų ir finansų sektoriuje – tai sėkmingai ir darome. Nepuolame į verslus, kurių neišmanome“, – teigia „Snoro“ bendraturtis.
Anot jo, svarbiausia susitelkti į tai, ką darai teisingai, ir nepaisant neigiamų atsiliepimų judėti į priekį: „Taip mane mokė: gal šiurkščiai pasakysiu, bet nekalba tik apie mirusį, – sako R. Baranauskas, paklaustas apie žiniasklaidos kaltinimus pinigų plovimu ar prieštaringai aprašomą didžiausią „Snoro“ akcininką V. Antonovą. – Jokia institucija nenustatė pinigų plovimo fakto, tai apie ką mes kalbame? Be to, mes turbūt esame vienintelis šalies bankas, kurio nebaudė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Kalbant apie mano verslo partnerį V. Antonovą, jis yra profesionalus finansininkas, o finansų sektoriuje negali būti trumpų nuotolių bėgikas. Bankininkystei reikia maratonininkų, nes sėkmė ir pelnas ateina su laiku. Mūsų bendrą daugiau nei aštuonerių metų darbą galiu pavadinti teisingų sprendimų laikotarpiu. Gal tas prieštaringas žiniasklaidos vertinimas kyla dėl to, kad V. Antonovas yra rusas? Bet čia jau nei aš, nei jis nieko padaryti negalime.“
Nuo nulio
Prisimindamas pirmąsias „Snoro“ veiklos dienas 1992-aisiais R. Baranauskas skaičiuoja: vienas kabinetas, du stalai ir keturi darbuotojai. Dabar banke dirba daugiau nei 1,2 tūkst. darbuotojų, visoje įmonių grupėje, kurią sudaro 37 bendrovės, – beveik 2,5 tūkst. „Snoro“ prezidentas tvirtina: kuo jam sunkiau – tuo įdomiau.
„Mane sunkumai mobilizuoja. Iš tikrųjų nepamenu nė vienų metų, kurie bankui būtų buvę lengvi, bet pasiekti rezultatai iškalbingi: valdome tris bankus, o visos banko įmonių grupės kapitalizacija metų pradžioje sudarė 1,150 mlrd. litų, – „Snoro“ pokyčius per beveik dvidešimtmetį apibendrina banko vadovas ir prisimena, kad veiklos pradžioje Lietuvoje dar nedaug kas suprato apie komercinę bankininkystę. – Aš mokiausi ekonomikos, turėjau patirties privačiame versle. Bankininkystė mane sudomino kaip prestižinis verslas. „Snore“ pradėjau dirbti vadybininku, dabar esu jo vadovas ir akcininkas, banke dirba ir mano vaikai, žmona vadovauja „Snoro“ paramos fondui.“
R. Baranauskas prisimena, kaip dar 1996-aisiais bankų sektorius rungtyniavo dėl aptarnaujamo didesnio juridinių asmenų skaičiaus.
„Visi norėjome tą antklodę į savo pusę patraukti, – pasakoja „Snoro“ prezidentas, – tada mums kilo mintis, kad visame pasaulyje bankai puikiai išgyvena aptarnaudami fizinius asmenis, todėl dalį paslaugų nukreipėme jiems taupomosios kasos principu įsteigdami vadinamųjų snoriukų tinklą ir tai buvo vienas teisingausių mūsų strateginių sprendimų. Šį modelį, remdamiesi įvairių užsienio šalių patirtimi, sėkmingai įgyvendinome Latvijoje. Kol kas planus Estijoje teko pakoreguoti, rimtai ruošiamės šios šalies rinkai, nes ten įvestas euras. Iki metų pabaigos planuojame sukurti bankinę programą, o tada jau reikės ir snoriukų, ir bankomatų, ir kortelių.“
Vienu sėkmingiausių projektų R. Baranauskas vadina „Latvijas Krājbanka“ įsigijimą: „Buvome pirmasis Lietuvos bankas, įsigijęs kitą banką užsienyje. Iš tikrųjų man šis laimėjimas labai svarbus, nes sugebėjome vos kvėpuojantį, tačiau seną ir turintį tradicijas bei vardą banką prikelti naujam gyvenimui.“
„Snoro“ prezidentas neslepia, kad jį domina galimybė investuoti užsienyje, pavyzdžiui, ypač įdomi didelės kaimynės Lenkijos rinka: „Investuoti norisi visur, kur sudarytos palankios sąlygos verslui plėtoti. Deja, Lietuvoje taip nėra. Čia šiltnamio sąlygos sudarytos skandinavų bankams. Lietuva – maža šalis, todėl ne mes renkamės. Renkasi mus.“
Ateitis Baltijos šalyse
Paklaustas apie ateitį R. Baranauskas tvirtina, kad lietuviai linkę viską įsikalbėti, todėl daug kas priklauso nuo pačių nusiteikimo.
„Kol kas apie antrąją krizės bangą sklando tik kalbos, yra keletas scenarijų. Reikėtų pagalvoti, kad didžiųjų Europos valstybių atsigavimas po krizės ir greitas ekonominis augimas Lietuvai gali atsiliepti neigiamai, nes Europos centriniai bankai nuspręs padidinti palūkanų normas. Mūsų šalyje 70 proc. paskolų išduota eurais, tad paskolų brangimas visiems skaudžiai atsilieps, – aiškina bankininkas, „Snoro“ grupės ateitį matantis Baltijos šalyse. – Mes norime ir tapsime geriausia bei stabiliausia finansine grupe Baltijos šalių rinkoje.“
Evelina Povilaitytė
