„Ir iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu Tau dešimtąją dalį!“.
Taip Pradžios knygoje (28,22) tarė Jokūbas, pakeliui į Mesopotamiją pažadėjęs į Dievo apsaugą ir malones atsakyti viena dešimtąja to, ką Dievas jam duos. Dešimtos dalies pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, dešimtinės aukojimas (arba mokėjimas) buvo Dievo įsakytas: „Visos žemės dešimtinės, ar tai būtų javai iš dirvos, ar medžių vaisiai, priklauso Viešpačiui.“ (Kunigų 27,30)
Nors nuo šių žodžių praėjo tūkstančiai metų ir Dievo vietą pamažu užėmė valstybė, žmonių supratimas apie deramą mokesčių lygį nedaug tepasikeitė.
Tai patvirtina neseniai atliktos reprezentatyvios apklausos, kurios metu buvo apklausti 1040 Lietuvos žmonių, rezultatai. Pateiktas klausimas buvo asmeniškas – kiek gyventojų pajamų mokesčio (GPM) jie sutiktų mokėti ir kiek atlyginimo jie norėtų gauti „į rankas“, jei uždirbtų skirtingų dydžių atlyginimus.
Jeigu žmonių paklaustų, ar jie nori progresinių mokesčių, nereikėtų nustebti, jei dažnas atsakytų „taip“. Progresiniai mokesčiai – sąvoka, kurią žmonės supranta skirtingai. Gal vieniems ji asocijuojasi su progresu, kitiems – su politikų pažadais padėti neturtingiesiems, tretiems ji išvis nieko nereiškia. Tikrąją žmonių nuomonę dėl progresinių mokesčių galime sužinoti ne manipuliuodami sąvokomis ir jausmais, bet paklausus tiesiogiai: kiek jūs norėtumėte ar sutiktumėte atiduoti?
Taigi, apklausoje žmonių buvo paprašyta įsivaizduoti, kad jie uždirba tam tikras pajamas (1000, 2000, 3000, 5000 ir 7000 lt.), o ne komentuoti jų šiandieninę situaciją, ir paklausta, kiek gyventojų pajamų mokesčio jie sutiktų mokėti gaudami skirtingus atlyginimus. Pagal nurodytą absoliučią mokesčio sumą buvo apskaičiuotas „priimtinas“ žmogui tarifas, o pritaikius mūsų mokestinės sistemos taikomą 320 Lt. neapmokestinamą minimumą (NPD), tarifas patikslintas. Štai kas gavosi: (žr. lentelę)
Patikslintų GPM tarifų vidurkis yra 11 procentų – šiek tiek daugiau nei dešimtinė.
Kodėl būtent tiek? Gali būti, kad dešimtinės mokėjimas tautiečiams jau seniai įėjo į genus, o gal dešimtinė buvo pasirinkta gerai pažįstant žmogų, jo norus (kaip kad gali žinot tiktai Dievas), ir todėl ši dalis buvo ir lieka priimtina.
Perskirstymo pasekėjai turi būti atsakingi savo įsitikinimų atžvilgiu: jei asmenys pasisako už perskirstymą, jie patys turėtų būti linkę dalintis – juk visada atsiras žmonių, esančių blogesnėje padėtyje, nei tavo. Priešingu atveju, už progresinius mokesčius pasisakantys žmonės iš tikrųjų yra už gavimą, o ne už perskirstymą. Tiesa, gali būti, kad žmonės linkę ignoruoti valdžią ir „užsiimti“ privačiu rėmimu.
Keletas įdomių tendencijų, kurias parodė apklausa: labiau linkę atiduoti yra vyrai; asmenys su aukštuoju išsilavinimu; asmenys, gyvenantys daugiau nei 190 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse. Yra ir keletas mitų apie perskirstymą, dėl kurių teisingumo šis tyrimas priverčia susimąstyti, tad pavardinkime juos ir pažvelkime ar jie pagrįsti.
Pirmas mitas, kad perskirstymą labiausiai palaiko jauniausi ir seniausi. Kaip taisyklė, būtent jaunimas ir pagyvenusieji labiausiai pasisako „už solidarumą“ tarp skirtingas pajamas uždirbančių asmenų. Tačiau apklausos rezultatai parodė, kad 25-34 ir 45-54 m. žmonės labiausiai linkę atiduoti; mažiausiai atiduotų 15-24 m. ir 65-74 m. žmonės. Skirtumai tarp įvairaus amžiaus grupių išties įspūdingi: gaudami 7000 Lt., 45-54 m. apklaustieji atiduotų 793 Lt., 65-74 m. – 683 Lt., o 15-24 m. – tik 632 Lt.
Mitas, kad verslininkai, vadybininkai ir kiti aukštas pareigas užimantys asmenys stokoja solidarumo, o labiausiai už solidarumą pasisako paprasti žmonės. Uždirbdami 3, 5 ar 7 tūkst. Lt. daugiausia atiduotų būtent vadovai (atitinkamai 373 Lt., 661 Lt. ir 838 Lt.). Be vadovų, labiausiai atiduoti linkę specialistai ir tarnautojai. Iš visų profesijų, namų šeimininkės ar vaikus auginančios moterys daugiausia mokesčių atiduotų uždirbdamos 1000 Lt., tačiau mažiau už visų kitų profesijų atstovus jos atiduotų uždirbdamos 7000 Lt. (net 214 Lt. mažiau už vadovus). Ūkininkai, kurie yra atleisti nuo gyventojų pajamų mokesčio, taipogi nepasižymi noru dalintis su kitais; jei jų pajamos būtų 7000 Lt., jie atiduotų 670 Lt. – mažiau duotų tik moksleiviai, studentai ir namų šeimininkės.
Ir pagaliau, pagrindinis mitas, kad perskirstymą labiausiai palaiko mažas pajamas gaunantys žmonės. Visais atvejais, daugiausia (daugiau nei 1500 Lt. vienam šeimos nariui) uždirbantys asmenys sutiktų atiduoti daugiausia. Nelinkę dalytis (arba – godžiausi) buvo mažiau nei 500 Lt. vienam šeimos nariui uždirbantys asmenys arba atsisakę nurodyti savo pajamas. Uždirbdami 7000 Lt., šiuo metu daugiau nei 1500 Lt. šeimos nariui uždirbantys asmenys atiduotų 849 Lt.; iki 500 Lt. šeimos nariui uždirbantys – 718 Lt., o atsisakę nurodyti dabartines pajamas – tik 553 Lt. Taigi, kuo skurdesnis yra žmogus, tuo mažiau jis būtų linkęs dalintis, jeigu uždirbtų daugiau. Vadinasi, priešingai paplitusiai nuomonei, skurdesni žmonės mažiau negu bet kas kitas remia progresinius mokesčius. Tad ar skurdūs žmonės yra už perskirstymą, ar už gavimą?
Svarbiausia apklausos išvada ta, kad žmonės nori mokėti mažiau mokesčių. Būtent dešimtadalis, o ne ketvirtadalis atlyginimo jiems atrodo priimtina dalis, kuria galima pasidalinti. Tai galima traktuoti dvejopai. Pirma, galbūt tiek žmonės įkainoja šiandienines paslaugas, kurias jiems suteikia valstybė (švietimą, policiją, teismus, kelių priežiūrą ir kt.) ir socialiai remtinų palaikymą? Antra, galbūt tiek paslaugų žmonės norėtų gauti, gal tik tiek norėtų paremti mažiau pasiturinčius?
Greta žmonių noro turėti mažesnius mokesčius, kita svarbi apklausos rezultatų analizės išvada – žmonės nori mažesnio pajamų mokesčio progresyvumo, negu kad yra dabar. Mūsų mokesčių sistema vadinama proporcine, tačiau iš tiesų jau dabar ji yra progresinė: nors gyventojų pajamos apmokestinamos vieningu 24 proc. tarifu, dėl NPD mažesnės pajamos tampa mažiau apmokestinamos už didesnes:
Skirtumas tarp dabartinių žemiausio ir aukščiausio tarifų – 6,6 procentinio punkto, o pagal apklausos rezultatus, pageidautinas skirtumas sudaro tik 1,3 proc. punkto. Pastaruoju metu eskaluojama idėja, kad žmonės nori progresinių mokesčiu, tačiau iš tikrųjų, net ir dabartinė sistema mūsų žmonėms atrodo per daug progresinė.
Grįžtu prie minties, kad žmonėms progresiniai mokesčiai yra kaip burtažodis, už kurį jie dėl vienokios ar kitokios priežasties dažnai pasisako. Už progresinius mokesčius pasisako ir politikai. Ir tikrai, argi lengva atsispirti amžinajam norui perskirstyti sėkmę ir talentus?
Tačiau politikų dalia – ne tik būti atsakingiems patiems, bet ir ugdyti piliečių atsakingumą. Apklausa parodė, kad šiuo metu atsakingumo labai trūksta: daugelis pasisako už progresinius mokesčius tik todėl, kad tokie mokesčiai jų asmeniškai nepalies; progresinius jie palaiko todėl, kad tikisi gauti, o ne atiduoti. Paklausti apmąstyti savo prioritetus, dauguma žmonių pasisako už mažus, neprogresinius mokesčius. Norėtųsi tikėtis, kad abi pusės atras tą aukso vidurį, kur piliečiai jaučia atsakomybę už savo pasirinkimus, o politikų pasiūlymai atitinka tikruosius, o ne mitinius žmonių lūkesčius.
Kaetana Leontjeva, LLRI jaunesnioji ekspertė
