„Bedarbiams šis pasiūlymas negalioja“. Tai – prierašas prie daugybės amerikietiškų darbo pasiūlymų, dėl kurio 14 milijonų tautos bedarbių negali vėlei įsidarbinti. Neseniai tinklapiuose „Monster.com“, „CareerBuilder“ ir „Craiglist“ patalpintų laisvų darbo vietų skelbimų peržiūra atskleidė, kad šimtai darbdavių reikalauja (arba „primygtinai prašo“), jog jiems gyvenimo aprašymus siųstų tik šiuo metu dirbantys arba ką tik iš darbo atleisti žmonės.
Tuo tarpu darbo neturintieji jau ilgą laiką įtarė, kad tušti laukeliai jų reziumė darbdaviams daro juos nepatraukliais. Tačiau, anot „nytimes.com“, šaliai išgyvenant didžiausią bedarbystės krizę nuo Didžiosios depresijos laikų, daugelis vylėsi, jog darbdaviai bus atlaidesni.
Bedarbystė nėra teisiškai ginama
„Jaučiuosi, tarsi būčiau vengiama visuomenės,“ – guodėsi Kelly Wiedemer, 45 metų informacinių technologijų operacijų analitikė, pridūrusi, jog verbuotojas jai pasakęs, kad, nepaisant josios sugebėjimų, ji vargiai galės susirasti darbą, nes praėjo jau daugiau nei 6 mėn. kaip moteris jo neturi.
Pasak teisės ekspertų, ši praktika lyg ir nepažeidžia jokių diskriminacijos įstatymų, nes bedarbystė nėra ginamas statusas – priešingai, nei amžius ar rasė.
Nepasiant to, lygių įsidarbinimo galimybių komisija neseniai surengė posėdį, ar bedarbių diskriminacija galėtų būti laikoma neteisėta, nes ji neproporcingai žeidžia vyresnio amžiaus žmones ir juodaodžius.
Pasirodo, šis reikalavimas – pakankamai dažnas Niudžersyje, todėl ten visai neseniai buvo išleistas įstatymas, kuriuo uždrausta dėti skelbimus su prierašu, jog bedarbiai nebus priimami. Niujorke ir Mičigane svarstoma idėja, kad panašus įstatymas turėtų būti pasiūlytas Kongresui. Nacionalinis įdarbinimo įstatymų projektas – nepelno siekianti organizacija, tirianti darbo rinką ir padedanti bedarbiams gauti išmokas, atkreipė dėmesį į šią problemą ir praeitą savaitę paskelbė ataskaitą, raginančią politikus pasmerkti tokio pobūdžio skelbimus.
Bedarbių kompetencija ir įgūdžiai nyksta
Kadangi vidutinė nedarbo trukmė nūdien yra devyni mėnesiai, ieškodami „pastaruoju metu dirbusiųjų“ bei „šiuo metu įsidarbinusių“, darbdaviai diskvalifikuoja milijonus.
Darbo vietos, su lengvatomis siūlomos jau turintiems darbą,– pačios įvairiausios. Darbą siūlo nedidelės kompanijos arba, atvirkščiai – milžinės, tarp jų – komercinis universitetas „Phoenix“ (kuris, pasekęs kitų kompanijų pavyzdžiu, ilgainiui pašalino savuosius skelbimus) bei greito maisto restoranų tinklas „Pollo Tropical“. Tuo tarpu darbų įvairovė – milžiniška: reikalingi viešbučių durininkai, restoranų vadybininkai, mokytojai, IT specialistai, verslo analitikai, pardavimų direktoriai, ortopedinės įrangos pardavėjai, auditoriai, oro kondicionavimų sistemų technikai ir t.t.
Anot Harry J. Holzer, Džordžtauno universiteto ir urbanistikos instituto ekonomisto, viena iš tokio reikalavimo pasekmių yra tam tikras užburtas ratas: ilgalaikis bedarbis besikankindamas ir toliau kaups nedarbo savaites, todėl sugrįžti į darbą šiuo atveju jam taps kone neįmanoma.
Juolab, net jeigu Kongresas išleistų įstatymo projektą, draudžiantį kompanijoms tarp priėmimo į darbo sąlygas pateikti reikalavimą jau būti įsidarbinusiam, firmos vis viena galėtų tiesiog nuspręsti nesamdyti bedarbių. Taigi, įrodyti diskriminaciją šiuo atveju taptų dar sunkiau.
Iš kitos pusės, toks darbdavių elgesys – nenoras priimti bedarbius – yra iš dalies paremtas teisėtomis priežastimis. Kai kurie pastarųjų galėjo būti atleisti dar pačioje krizės pradžioje, tačiau ne tik dėl sulėtėjusio verslo, bet ir dėl nekompetetingumo.
Be to, dykinėjančio darbuotojo įgūdžiai gali nykti, ypač – tokiose dinamiškose pramonės šakose, kaip technologijos. Juolab, pastarieji gali prarasti savo kontaktus, kas yra be galo svarbu pardavimuose besisukantiems žmonėms. Galų gale, mėnesių mėnesiais tvėrus bedarbystę ir nuolatinį gyvenimo aprašymų iš darbdavių atmetimą, šiems asmenims yra sunkiau gerai pasirodyti darbo pokalbio metu bei sugrįžti prie nuo 9 iki 17 val. trunkančios kasdienės darbo rutinos.
„Matome tai, kas yra vadinima „statistine diskriminacija“, – teigia Robertas Shimeris, darbo ekonomistas iš Čikagos universiteto. – Trumpai tariant – šie buvę darbuotojai gali išties atrodyti ne tokie patrauklūs darbdaviams, tačiau pastarieji turėtų nesikratyti jų, o pasistengti atidžiai išsirinkti geriausius.“
Tuo tarpu darbdaviai į kiekvieną siūlomą laisvą vietą gauna tiek daug paraiškų, jog reikalavimas turėti dirbančiojo statusą jiems pagelbėja kaip puikus filtras. Kai kuriais atvejais – kaip kad panelės Wiedmer iš Vestminsterio – verbuotojai tiesiog paklūsta darbdaviams, nenorintiems priimti bedarbių.
Svarbiausia, kad bedarbiai neprarastų vilties
„Klientai nevisad sako mums „nenorime nė akyse regėti bedarbių gyvenimo aprašymų“, tačiau galime justi, kokiais žmonėmis pastarieji domėjosi praeityje, todėl tikėtina, kad ir dabar jie dairosi tokių, kurie turi apmokamą darbą ir yra pripratę prie kasdienės veiklos,“ – teigia Dennis Pradarellis – talentingas įsigijimo vadybininkas iš „Marbl“ įdarbinimo įmonės Brukfilde. Dauguma jo firmos įdėtų darbo skelbimų buvo skirti „šiuo metu dirbantiems ar neseniai atleistiems“ darbuotojams.
Ir, nepaisant to, kad nemažai firmų priima ir bedarbių gyvenimo aprašymus, atrankos metu jos vis viena gali diskvalifikuoti tokius pareiškėjus dėl blogos kredito istorijos už neapmokėtas sąskaitas – o šiems, kad galėtų pastarąsias apmokėti, savaime aišku, reikia darbo.
Todėl sunku įsivaizduoti, ką galima padaryti, jog pavyktų ištraukti žmones iš šių bedarbystės spąstų.
Vyriausybės paskatos, kad įmonės samdytų bedarbius, nuėjo šuniui ant uodegos. Viena iš tokių mokesčių lengvatų pernai metais buvo itin prastai paviešinta, todėl dauguma darbdavių apie ją nė nežinojo. Tačiau, pasirodo, net ir didesnis viešumas negarantuoja sėkmės. Dar 1980-aisiais atlikto eksperimento metu paaiškėjo, kad, pranešus bendrovėms, jog samdydamos bedarbius jos sulauks dosnių darbo užmokesčio subsidijų, darbdaviai ėmė priimti į darbą dar mažiau šių žmonių.
Darbo konsultantai dažnai skatina ilgalaikius bedarbius grįžti į mokyklą ar pradėti dirbti savanoriais, kad tokiu būdu pademonstruotų tebesą produktyvūs ir visaverčiai visuomenės nariai. Tačiau, jeigu asmuo neturi tam tikrų žinių apie tai, kaip save pateikti darbo rinkoje – o jų dauguma perkvalifikavimo programų net ir neteikia – vargu, ar tokios pastangos nors šiek tiek padidintų įsidarbinimo šansus.
„Manau, kad įvairi veikla, panaši į minėtąją, kandidatui galėtų padėti psichologiškai, tačiau dauguma įmonių vis viena nekeis savo pozicijos, ieškodamos tokių darbuotojų, kurių įgūdžiai nebūtų spėję pasimiršti, – teigia D. Pradarellis. – Jeigu esate netekęs darbo jau daugiau, nei porą metų, grįžimas į mokyklą skamba visai priimtinai, tačiau tai – ne išeitis“.
Anot ekonomistų, geriausias sprendimas šiai užburto rato situacijai būtų didesnio laisvų darbo vietų augimo paskatinimas, kurio dėka iš pradžių jau dirbantys žmonės keliautų iš vienų įmonių į kitas, tačiau po kurio laiko atsirastų vietų net ir mažiausiai trokštamiems darbuotojams. Pavyzdžiui, devyniasdešimtųjų pabaigoje vykusio darbo rinkos bumo metu, pastaroji buvo tokia perpildyta, jog nesunkiai įsidarbindavo net ir ką tik iš kalėjimo paleisti žmonės.
Tačiau šiuo metu, tokie žmonės kaip panelė Wiedemer – kuri darbo neturi jau trejus metus – gyvena iš pašalpų ir galą su galu suduria tik paramų, gaunamų iš talonėlių maistui bei už šeimos narius, dėka. Tokie žmonės yra tiesiog įstrigę vietoje ir jiems nelieka nieko kita, kaip tik tikėtis, jog ekonomikos augimas ištrauks juos iš duobės.
„Man nerimą kelia tai, jog darbo lygis galų gale nukris, tačiau ne todėl, jog senesnieji darbuotojai, kurie jau kurį laiką neturi darbo, jį susiras, – sako profesorius Shimeris. – O todėl, kad galų gale praras viltį ir nustos jo ieškoti“.
